Deivydas Zvonkus: „Visi mano pasiekimai tik dėl to, kad esu labai gražus vyras“ (papildyta birželio 16 d.)

Ar jau galiu tave pasveikinti atgavus vairuotojo pažymėjimą?

Nebent avansu. Neturiu kada, esu užsivertęs darbais. Tiesiog reikia tiems popieriukams paskirti šiek tiek meilės, laiko ir dėmesio. Matyt, teisės man nėra būtiniausias dalykas, kad pulčiau tvarkytis.

Ar sunkūs buvo metai be automobilio?

Man šiaip nėra sunku. Manau, kad gyvenimas – ne kova, o greičiau šaunus bajeris. Sunkūs gali būti tik atskiri jo aspektai. Iš tikrųjų be mašinos jaučiuosi ganėtinai gerai. Velniai žino, kada šiaip būčiau sugalvojęs sėsti ant dviračio. O tada nusipirkau ir iš naujo atradau vaikystės džiaugsmus, pavyzdžiui, riedėjimą nuo Šeškinės kalno.

Išskėstomis kojomis?

Na, ne. Išskėstos kojos labiau būdingos kito žanro atlikėjams... Suskaičiavau, kad kai kuriais atvejais panašiai kainuoja važinėjimas taksi ir automobilio išlaikymas, atsižvelgiant į benzino kainas, jo priežiūrą, nuvertėjimą ir visa kita. Be to, kai nelyja, ganėtinai daug vaikštau pėsčias, man tai patinka. O taksi važiuoju, tik jeigu kur nors skubu.

Prieš metus buvo rašoma, jog be automobilio tau bus sudėtinga aplankyti Klaipėdoje gyvenančią mamą. Esi vienintelis jos vaikas?

Ne, turiu brolį. Jis gyvena Briuselyje, dirba Europos Taryboje, verčia dokumentus, skendi transcendentinėje gelmėje ir papuola į mąstančiųjų emigrantų kastą.

Kodėl transcendentinėje gelmėje? „Žolę“ rūko?

Ne, ji kaip tik trukdytų, nes „žolės“ rūkymas – tiesiog fizinis organizmo dirginimas. Kažką pasuka smegenyse, ir tiek. Nors nesu specialistas – nerūkau ir nemoku to daryti.

Kaip manai, kurį sūnų mama laiko sėkmingiau susitvarkiusiu gyvenimą: dirbantį Briuselyje ar lietuviškoje popscenoje?

Nesu pastebėjęs, kad kurį nors išskirtų, – gal neparodo. Giminė mūsų irgi nereitinguoja.

Sunku atsisakyti pagundų šou versle? Išgerti, parūkyti, pauostyti…

Potraukio uostyti niekada neturėjau ir, labai tikiuosi, neturėsiu. O dėl viso kito, kodėl gi žmogus turėtų save varžyti? Jis turi būti laisvas, kol netrukdo kitų laisvei. Pagundoms pasiduoti galima.

Dažnai joms pasiduodi?

Priklausomai nuo Mėnulio fazių.

Vairuotojo pažymėjimo praradimas netapo pretekstu pasidaryti abstinentu?

Jokiu būdu ne. Juo labiau kad įkliuvau idiotiškai, įpūtęs pusę promilės. Tai mano gyvenimo anekdotas ir pamoka kitiems, kad ir dėl mažo kiekio galima metams netekti teisių. Taigi, mielas jaunime, negerk netgi vieno bokalo alaus prieš vairuodamas, nes mūsų pareigūnai tave nuskalpuos išsišiepę.

Gal jie jautė malonumą skalpuodami žvaigždę?

Manau, jie padarė tai, ką pagal protokolą privalėjo padaryti, ir nepainiojo to su malonumais.

Ar jautiesi sėkmės lydimas? O gal dėl jos tenka nemažai paplušėti?

Būna, kad išties pasiseka, – neneigsiu. Netiesiogine prasme prakaito mano veikloje yra užtektinai, bet kadangi esu šioks toks darboholikas, man tai visai patinka. Kai daug ari, nori nenori vienas ar kitas dalykas pavyksta.

Kokių dabar projektų ir darbų turi?

Paskutinius pusantrų metų gana daug dirbau įvairiose televizijos laidose už kadro. Man tai buvo nauja, bet labai smagi patirtis. Dideli televizijos žmonės į mane, tokioje erdvėje nepatyrusį, žiūrėjo gana palankiai, tad be didelio streso pavyko „įeiti“ į vaidmenį. Dirbau „Žvaigždžių duetuose“, „Muzikinėje kaukėje“, kur prižiūrėjau visą muzikinę dalį, kiekvieną savaitę grojau laidoje „Plikis ir ponia“, spėjau paplušėti ir su „Chorų karais“... Tad galvos skausmo užteko. Išsikapsčiau, nors kai kada tekdavo dirbti ir po 20 valandų per parą. Bet nebuvo laiko mąstyti – gerai tai ar blogai.
Televizijų planai kai kada būna sunkiai prognozuojami, kartais pasiūlymai sukrinta labai nepatogiai, tad turi arba imti viską, arba atsisakyti. Pabandžiau spėti visur. Ir, sakyčiau, pavyko. Galbūt ateityje išmoksiu geriau planuoti, bet iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad tai manęs neužmušė, likau gyvas, sveikas ir „nenuvažiavusiu stogu“. Bent jau man taip atrodo. Nors šį faktą turbūt turėtų patvirtinti kas nors iš šalies.

Bet juk dar turi veiklos ir už televizijų sienų?

Kartais pasitaiko visokių keistų pasiūlymų. Neseniai būsimų mamyčių renginyje, kuris vyko Vilniaus rotušėje, subūriau tokį improvizuotą nėščių mamyčių choriuką, parengėme kelių dainų programėlę. Taip pat dar pakoncertuoju su savo „Smaragdiniu“ kolektyvu iš antrojo „Chorų karų“ sezono.

O grupė „Pop Ladies“ – ne tavo produktas?

Jos pačios sau prodiuserės. Bet kadangi grupėje dainuoja man artimi žmonės, tenka drauge pasidarbuoti. Nors trigrašio nekišu. Jeigu manęs reikia, jos ko nors paprašo, mielai padedu.

Veiklos turi daug, nepavyksta iki pietų pasivolioti lovoje?

Jeigu voliočiausi iki pietų, prieš tai reikėtų dirbti iki aštuonių ryto.

Greitai bus dveji metai, kai esate kartu su Katažina. Švęsite šią sukaktį?

Dar nežinau – nuspręsiu išvakarėse. Jeigu atrodys, kad reikia, bus ekspromtas.

Esi jautrus sukaktims?

Datas prisimenu puikiai. Nepavadinčiau to jautrumu, tiesiog man tai priimtina, mėgstu skaičius, o sukakčių minėjimai yra malonus užsiėmimas.
 
 

Kaip manai, kuo trauki moteris: grožiu, talentu, charizma?

Jo, manau, visi mano gyvenimo pasiekimai, moterų fronte – taip pat, atsirado tik dėl to, kad esu labai gražus vyras... Juokauju, aišku. Nežinau, kiekvieno žmogaus skonis skirtingas. Kai kurioms moterims kažkuo patinku. O kuo, reikėtų jų paklausti.

Ar rūpiniesi išvaizda, kūno linijomis?

Kartais, jei turiu tam laiko. Bet jeigu būnu paskendęs darbuose, to nesureikšminu. Sportas man suteikia žvalumo, į klubą vaikštau tikrai ne dėl figūros. Aišku, jei pasireiškia ir toks šalutinis poveikis kaip krintantis svoris, tai netrukdo. Tačiau nesu maniakas: neskaičiuoju nei kalorijų, nei kilogramų. Jeigu jau pasijaučiu apsunkęs, nusprendžiu, kad laikas šiek tiek pajudėti.

Bet jei svarstyklių rodyklė pasiekia tam tikrą skaičių, atkreipi į tai dėmesį?

Dažniau atkreipiu dėmesį į fotografijas arba veidrodį. Kartais pagalvoju: „O, Viešpatie, jau visiškas kiaulė“, bet kai turiu svarbesnių rūpesčių, tos mintys po kelių minučių išgaruoja. Jeigu neturėčiau ką veikti ir galėčiau miegoti iki pietų, taip, turbūt sportuočiau kiekvieną dieną ir stengčiausi būti gražus. Tačiau turiu įdomesnių užsiėmimų.

Ar kada jautei kompleksų dėl išvaizdos?

Jei taip būtų, nelįsčiau į kadrą. Bet jeigu tokiu veidu – jeigu jį taip galima pavadinti – vis tiek lendu į televiziją, tai turbūt neturiu kompleksų.

Sako, maišyto kraujo vaikai būna labai gražūs...

Aš iš vaikų tikiuosi ne grožio. Noriu, kad jie būtų protingi ir geri žmonės. Kartais šmėsteli tokia mintis į vieną smegenų pusrutulį ir greitai pro kitą iššauna lauk.

Tai gal jau planuojate?

Mūsų, vyrų, amžius taip nespaudžia kaip moterų. Konkrečių planų neturiu, bet, be abejo, su amžiumi tas noras po truputį didėja – neneigsiu.

Ar žadi dar kartą oficialiai kurti šeimą?

Pats to nesureikšminu, bet manau, kad visgi teks. Kitaip moterys nepatiki, kad į jas rimtai žiūri. Kažkuria vieta telepatiškai jaučiu, kad tai įvyks. Tik nežinau, kada.

Kaip sutariate su Katažina? Juk esate patys priešiškiausi Zodiako ženklai – Skorpionas ir Jautis. Kaip rašoma horoskopuose, meilė ir neapykanta...

Grupėje „Bavarija“ mes su Juozu buvome Skorpionai, o Tarasovas – Jautis. Ir sėkmingai gyvavome vienuolika metų.

Bet kartu juk nemiegodavote...

Kas pasakė? O jeigu rimtai, netikiu horoskopais, vertinu juos kaip pramogų žanrą, bent jau kalbant apie tas populiariąsias prognozes. Jeigu norisi būti su žmogumi, man vienodai, ką rodo žvaigždės, supernovos, pulsarai ir dar kas nors.

Ar dažnai pykstatės su Katažina?

Beveik nesipykstame. Nebent dėl didelio nuovargio.

Gal todėl, kad retai susitinkate?

Be abejo, mūsų susitikimų dažnumas priklauso nuo sezono. Kai Katažina dalyvavo šokių projekte, nuo ryto iki vakaro šoko, – tekdavo matytis rečiau. Paskutinį pusmetį dėl mano darbų irgi mažai matydavomės. Bet mes dar atsigriebsim.

Kada atostogaujate?

Kada išpuola laisvesnių dienų. Man, pavyzdžiui, nusimato ramesnė vasara (spjaunu per petį), tai, manau, galėsiu smagiai derinti darbus su malonumais – nereikės kasdien arti po šešiolika valandų. Atsiras laiko kad ir pasibastymams po mišką.

Jeigu laisvalaikio iš tikrųjų atsirastų daug, turi pomėgių jam užpildyti?

Taip, aš mėgstu skaityti. Patinka filosofinė literatūra, visokie išvedžiojimai, klasikų veikalai ar komentarai apie juos. O jei norisi ko nors lengvesnio, skaitau fantastiką apie kosmoso užkariavimus – visus tuos rašytojų futuristų kliedesius. Mėgstu tą žanrą.

Kokį pastarąjį filosofinį veikalą skaitei?

Seneką. Yra labai vykusių jo lietuviškų vertimų. „Laiškus Lucilijui“ išvis daugybę kartų skaičiau. Truputį perskaitau ir vėl pradedu nuo pradžių. Kai nuolat guli ant stalo, vis atsiverčiu radęs progą.

Kartais dainuoji duetu su mylimomis moterimis. Tai tarsi palaikymas ar noras pasimaudyti jų šlovės spinduliuose?

Tai tiesiog plaukimas pasroviui, nes to labai nori įvairių laidų prodiuseriai. Kartais jiems pavyksta rasti argumentų ir mane įtikinti. Visi mano dainavimai duetu su buvusia žmona prasidėjo tikrai ne dėl to, kad norėjau su ja koncertuoti. Kažkur kažkas išgirdo. Viskas prasidėjo, kai tiesiog įdainavau naujos dainos demo versiją. Pakvietė, pasirodėm per televiziją, taip ir pradėjo riedėti gniūžtė nuo kalno.

Ką pats manai apie savo vokalinius duomenis?

Jie juokingi, aš dainuoti nemoku, bet kartais kokioms čiastuškėms tų vokalinių duomenų ir nereikia, o kartais kiti įtikina padainuoti. Jei pats spręsčiau, ar man to reikia, tikrai to nedaryčiau.

O kaip su scenine charizma?

Manau, kad jos irgi neturiu, bet kadangi dauguma lietuvių neturi, dėl to tik lengviau konkuruoti.

Bet scena tau reikalinga?

Aš prie scenos pripratęs nuo paauglystės. Nežinau, koks būtų jausmas, jei reikėtų nuo jos visiškai nulipti. Kol kas ilgos pertraukos per dvidešimties metų veiklą neturėjau. Sako, kad tai narkotikas, – visai tuo tikiu. Manau, man jos irgi trūktų. Norėtųsi groti kad ir kur nors „antrame plane“.

Muzikos akademijoje esi baigęs kompozicijos magistrantūrą. Pagal išsilavinimą galėtum kurti simfonijas, o rašai tokias dainas kaip „kačiuk, padūkim...“

Na, čia jau praeitas etapas, bet rašiau ir tai. Studijuodamas aplink mačiau ir negabių, ir labai gabių žmonių. Išgirdęs pastarųjų kūrybą suabejojau, ar ir man reikėtų tuo užsiimti. Vargu ar šalia jų suskambėčiau taip pat gerai. Kita medalio pusė tokia, kad nesistengiu plaukti prieš srovę ir darau tai, kas man sekasi.

Manai, kad tavo vieta popmuzikoje?

Šiuo gyvenimo etapu – taip. Bet nespraudžiu savęs į rėmus ir netvirtinu, jog visada tik tuo ir užsiimsiu. Puikiai žinau, kad plokštelė bet kada gali pasikeisti. Kai kuriems taip nutinka.

Gal yra žanras, kuris tave vilioja?

Mano jaunystės meilė – džiazo muzika, su kuria turėjau nedaug kontaktų, bet tas trumpas prisilietimas buvo gana sėkmingas. Jeigu turėčiau daug laisvo laiko, tikrai tobulinčiausi šioje srityje. Bent jau dėl savęs. Būtų įdomu ir miuziklą sukurti, bet tuomet reikėtų metus ar pusantrų niekuo daugiau neužsiimti. O tai kol kas sunkiai įmanoma. Nelabai tikiu, kad miuziklą galima parašyti pripuolamai. Jeigu jau imčiausi, turėčiau visiškai į tai pasinerti – tik tada būtų galima tikėtis gero rezultato. Kai kurie dalykai turi šiek tiek susigulėti. Staigių judesių reikia ten, kur dabar esu ir kuo užsiimu – televizijos šou ir balaganuose.