Déjà vu fenomenas: kaip jį aiškina mokslininkai?

Apie keistus, netikėtai užklumpančius prisiminimus žinoma nuo senų laikų. Jausmą, kad jau esi lankęsis toje vietoje ar užsiėmęs tam tikra veikla seniau, o iš tiesų žinai, kad tikrovėje to negalėjo būti, puikiai žinojo ir mūsų protėviai. Tiesa, mokslinio paaiškinimo tuomet niekas neieškojo.

Senovėje tikėta, kad déjà vu sukelia demonai, taip siekiantys suklaidinti aukas. Daugiau dėmesio šiam fenomenui skyrė senovės Graikijos gyventojai. Ne tik metraščiuose ir kronikose, bet ir literatūros bei filosofijos kūriniuose imti aprašinėti žmonių liudijimai apie tai, kad jie staiga atsidūrė kitame asmenyje ar net epochoje. Jau graikai atkreipė dėmesį į tai, kad šios istorijos nėra tik lakios fantazijos vaisius – žmonės pasakojo smulkmenas, kurių neįmanoma sužinoti, jei tai iš tiesų nebūtų nutikę.

Laikas bėgo, tačiau déjà vu istorijų nemažėjo. Štai garsusis Carlas Gustavas Jungas tvirtino, kad lygiagrečiai tuo pat metu gyvena šimtmečiu anksčiau. Apie tai, kad prieš kelis šimtus metų buvo visai kitu žmogumi, nupuolęs nuo arklio ir susitrenkęs galvą, kalbėjo Levas Tolstojus. Panašių istorijų gali papasakoti ir šiandienos garsūs žmonės. Tarp jų – Sylvesteris Stallone, kuris mano buvęs klajoklių genties sargybinis, Keanu Reeves, neva kadaise dirbęs šokėja Bankoke, ar net Madonna, déjà vu prisiminusi, kad praėjusiame gyvenime tarnavo paskutiniam Mandžiūrijos imperatoriui...

Meno žmones tarsi galima pateisinti, neva jie turi lakesnę vaizduotę nei kiti. Tačiau į šį fenomeną ranka nenumoja ir jau keletą dešimtmečių deramo paaiškinimo ieškantys mokslininkai.

Nuo jaudulio iki ligos

Terminas déjà vu buvo sugalvotas ir pradėtas oficialiai vartoti tik XX amžiaus pabaigoje. Jo autorius – prancūzų medikas Emile'is Boiracas, šį reiškinį tyręs ir aprašęs knygoje „L‘Avenir des sciences psychiques“. Bėgant metams, mokslininkų, analizuojančių šį fenomeną, gretos didėjo, tad ir tyrimų buvo atlikta visa galybė.

Deja, kol kas vienintelio, viską paaiškinančio, atsakymo specialistai pateikti negali. Mat déjà vu – neprognozuojamas reiškinys: niekas negali pasakyti, kada jis pasireikš, kiek truks ir kada pasimirš. Tad ir sėdėti laboratorijoje, apsuptam monitorių ir apkarstytam laidais, nėra jokios prasmės. Nieko nuostabaus, kad radosi daugybė moksliškai nepatvirtintų teorijų.

Visgi yra matoma tendencija, kad netikėti vaizdiniai dažniau užklumpa jaunesnius (15–25 m.), aukštesnio išsilavinimo žmones. Taip pat nustatyta, kad déjà vu dažniau lemta patirti daug keliaujantiems, nuovargio kankinamiems žmonėms. Efektas taip pat būdingesnis turintiems geresnę atmintį.

Tiesa, mokslininkai pastebi, kad vieniems šis fenomenas sukelia nuostabą, tačiau greitai pasimiršta, o kitus gali apimti netgi ilgai persekiojantis nerimas. Pasak St. Adrewso universiteto (Škotija) mokslininkės, déjà vu tyrinėtojos ir ekspertės Akiros O'Connor, kai kurie šio reiškinio įbauginti žmonės ima vengti naujų patirčių, todėl jų gyvenimas tampa monotoniškas ir nuobodus.

O tai, be jokios abejonės, gali privesti iki depresijos. Kaip padėti tokiems asmenims, mokslininkai pasakyti negali. Todėl ištirti ir paaiškinti déjà vu fenomeną tampa dar svarbesne užduotimi.

Įdomu!

Atsižvelgiant į tai, kaip gaunama informacija, skiriami įvairūs déjà vu tipai: déjà vu – „jau matyta“, déjà entendu – „jau girdėta“, déjà lu – „jau skaityta“, déjà éprouvé – „jau patirta“, déjà prévu – nuojauta, kas įvyks kitą minutę. Yra skiriamas ir dar vienas šio fenomeno tipas – jamais vu – „niekada nematyta“. Tai déjà vu visiškai priešingas pojūtis, kai kasdienėje aplinkoje apninka pojūtis, kad viskas yra absoliučiai nauja ir nematyta.

Iš kur šie prisiminimai?

Tad iš kur atkeliauja šie prisiminimai? Prietarais tikintys žmonės mano, kad tokiu būdu pildosi pranašiški sapnai. Kažkada susapnuoti, bet neprisiminti ar pamiršti, jie po kurio laiko (dienų ar net metų) virsta realybe. Dėl šios priežasties vieta, garsai ar patirtys atrodo jau matyti ir išgyventi.

Nemažai yra ir reinkarnacijos teorijos šalininkų, kurių įsitikinamu, déjà vu – kuo tikriausias įrodymas, kad mums yra lemta nugyventi ne vieną gyvenimą. Pastaroji teorija yra itin sena, mat buvo labai populiari tarp senovės graikų, egiptiečių ir, žinoma, indų.

Be jokios abejonės, mokslininkų tokios teorijos neįtikina. Tad vienas pirmųjų déjà vu efektą mėgino paaiškinti psichiatras ir psichologas, psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Jis, kaip galima spėti, netikėtus vaizdinius pavadino pasąmonėje tūnojusiomis ir staiga atgijusiomis fantazijomis. Austrų mokslininkas tariamus prisiminimus apie ankstesnį gyvenimą susiejo su motinos krūties trauka ir mintis išdėstė knygoje „The Uncanny“.

Yra įrodyta, kad išmoktų judesių pamiršti neįmanoma. Todėl vieną kartą išmokus važiuoti dviračiu, čiuožti pačiūžomis ar groti bet kuriuo instrumentu, įgūdžius bus galima lengvai atkurti net po kelių dešimčių metų.

Kaip jau įprasta mokslo pasaulyje, ši S.Freudo teorija sulaukė kritikos. 1990-aisiais psichiatras iš Nyderlandų Hermanas Sno pateikė šiandieniniam mokslui šiek tiek priimtinesnį déjà vu fenomeno paaiškinimą. Specialistas daro prielaidą, kad visa sukaupta gyvenimo patirtis – matyti vaizdai, girdėti garsai, atlikti veiksmai – smegenyse sugula tarsi hologramos ir susideda iš mažų fragmentų. Dėl šios priežasties, anot H. Sno, pakanka realybėje išvysti vieną tokį atmintyje saugomą fragmentą, kad smegenys mums pasiūlytų jau turimą informaciją visam vaizdui atkurti.

Teorijų jūra

Žinoma, minėti Sigmundo Freudo ir Hermano Sno pasvarstymai tėra lašas déjà vu teorijų jūroje. Prie pačių naujausių galima priskirti Kolorado valstijos universiteto psichologės Anne M. Cleary atradimą, kad déjà vu turi daugybę panašumų su žmogaus atpažįstamąja atmintimi. Pasak mokslininkės, smegenyse pakaitomis yra suaktyvinamos dvi atpažįstamosios atminties rūšys: atsiminimas ir atpažįstamumas.

Veikiant pirmajai, žmogus gali tiksliai pasakyti, kada praeityje įvyko tokia pati situacija. Antruoju atveju situacija gali atrodyti pažįstama, tačiau pasakyti, kada visa tai įvyko, žmogus negali. Todėl mokslininkė daro prielaidą, kad déjà vu yra atpažįstamumu pagrįstos atminties pavyzdys. Tai reiškia, kad išgyvendamas déjà vu žmogus yra visiškai tikras, kad situaciją jau patyrė, tačiau negali pasakyti, iš kur tai žino.

Kad tai įrodytų, mokslininkė atliko daugybę bandymų ir tyrimų, kurie patvirtino idėją, kad mūsų patirtis atmintyje sugula kaip atskiri elementai, todėl déjà vu jausmą gali sukelti tam tikri dabartinės situacijos aspektai, primenantys vykusius anksčiau. Todėl jei tarp dabartinės ir ankstesnės situacijos yra daug panašumų, aplanko stiprus atpažįstamumo jausmas.

Iš naujausių mokslininkų pastebėjimų verta paminėti ir dar keletą. Tyrimais įrodyta, kad matome ne tik tuomet, kai atkreipiame dėmesį. Vizualūs duomenys pasiekia sąmonę nepriklausomai nuo jiems skiriamo dėmesio. Taigi žiūrėti galime net ir nežiūrėdami, o vaizdus įsiminti net neįsisąmoninę.

Taip pat tyrimais įrodyta, kad mūsų atmintis nuolat evoliucionuoja. Permąstydami praeitį, prisiminimus nejučiomis šiek tiek keičiame, tad, bėgant metams atsiranda ir netikrų. Todėl kartais žmogus yra įsitikinęs, kad tam tikrą situaciją jau yra patyręs, nors tai ir netiesa.

Įdomūs faktai apie atmintį

• Blogas patirtis užmirštame greičiau nei geras. Taip, pasak Sigmundo Freudo, įvyksta dėl gynybinės psichikos reakcijos, t. y. nemalonūs įvykiai nustumiami giliai į pasąmonę.
• Yra įrodyta, kad išmoktų judesių pamiršti neįmanoma. Todėl vieną kartą išmokus važiuoti dviračiu, čiuožti pačiūžomis ar groti bet kuriuo instrumentu, įgūdžius bus galima lengvai atkurti net po kelių dešimčių metų.
• Eksperimentais įrodyta, kad hipnozės metu žmogus gali prisiminti bet ką, ką kada nors yra matęs, jautęs ar suvokęs. Taigi mokslininkai daro prielaidą, kad atmintis sukaupia viską iki paskutinės smulkmenos ir saugo neištrindama.
• Melą įsimename geriau negu tiesą. Taip, pasak mokslininkų, yra todėl, kad apgaudinėdami stengiamės viską apgalvoti iki smulkmenų, kol patys pradedame tuo tikėti. Deja, po 48 valandų šios detalės iš galvos po truputį ima garuoti.
• Tarpdurys ištrina atmintį. Todėl, pasak mokslininkų, eidami iš vieno kambario į kitą neretai pamirštame kelionės tikslą. Specialistai reiškinį aiškina taip: žengdamas pro duris žmogus automatiškai viską pradeda iš pradžių ir situaciją įvertina kaip visiškai naują.
• Žmonių atmintis skirtinga, o kai kurių tiesiog stebinanti. Manoma, kad Aleksandras Didysis turėjo tokią genialią atmintį, kad prisimindavo visų savo 30 tūkstančių armijos karių vardus.
• Vienu metu trumpalaikė atmintis gali įsiminti iki 7 simbolių. Todėl žmogus gali teisingai užsirašyti vieną kartą išgirstą telefono numerį. Tačiau tik tuomet, jei per 30 sekundžių sugeba surasti rašiklį.
• Kad atsimintume informaciją ir atsakytume į klausimą, nevalingai galvą pasukame arba pakeliame. Pasirodo, taip nesąmoningai mėginame atitraukti žvilgsnį nuo dėmesį blaškančio objekto ir susikaupti.
• Nustatyta, kad moterys tekstą atsimena geriau, jei jis skaitomas žemu balsu. Vyrų atminčiai balso tembras nėra svarbus.