Dėl filmo premjeros parai į Lietuvą sugrįžęs D. Kazlauskas: „Pirmą kartą patyriau tiek daug neįtikėtinų dalykų“

Nuo idėjos atsiradimo iki jos įgyvendinimo praėjo šešeri metai. Jau nuo rugsėjo 19 dienos kino teatruose bus rodomas I. Jonyno filmas „Nematoma“. Jame pasakojama Karpatuose dienas leidžiančio Jono (akt. Dainius Kazlauskas) istorija. Pagrindinį herojų slegia rutina, praeities šešėliai. Vyras gali užsimiršti tik šokdamas. Emocinė duobė paskatina jį imtis desperatiškų veiksmų, kad pakeistų situaciją. Sanatorijos šokiuose pastebėtas prodiuserių, Jonas pakviečiamas dalyvauti televizijos šokių projekte.

24 valandoms į Lietuvą dėl filmo nacionalinės premjeros sugrįžęs aktorius Dainius Kazlauskas sutiko pasikalbėti apie darbą su kūrybine grupe, iššūkius ir tai, kas filmuojant juostą liko už kadro.

Dainiau, kokios mintys aplanko prieš pat premjerą?

Laukiu jos, nes norisi sužinoti, ar pavyko. Juk po filmavimosi paleidi kūrinį kartu su režisieriumi, montuotojais. Šiandien pamatysiu jį visą. Premjeros yra puikios ir tuo, kad pristatai savo darbą žiūrovams. Įdomu sužinoti, ar įvyko dialogas tarp jų, kūrėjų, aktorių. Ispanijoje, San Sebastiano mieste vyksiančioje pasaulinėje filmo „Nematoma“ premjeroje negalėsiu sudalyvauti, todėl džiaugiuosi, jog pasitaikė proga atvykti į nacionalinę.

Su filmo režisieriumi Ignu Jonynu esate geri draugai, buvę kursiokai. Tikriausiai tai turėjo nemažai įtakos imantis naujo vaidmens?

Milžiniškos. Su Ignu vienas kitą puikiai pažįstame. Iš kurso, galima sakyti, su juo vieninteliu palaikau artimesnį ryšį. Kiti džiaugiasi, galėdami pagelbėti draugui, o aš džiaugiuosi, galėdamas kartu su juo kurti. Kartais besišnekučiuodami galime praleisti valandų valandas. Vieno iš tokių pokalbių prie kavos puodelio metu Ignas man ir pasiūlė vaidmenį.

Lietuviškame kine jūs retas svečias, bet sulaukęs kvietimo filmuotis iš bičiulio, net nedvejojote?

Paskutiniu metu vertinu ne vaidmenis, o kompaniją. Kadangi mes, aktoriai, nemažai laiko praleidžiame darbe, man tapo itin svarbu, su kuo tuo laiku dalijuosi. Atidžiai renkuosi vaidmenis ir darau tai drąsiai. Juk prieš pradėdami su kokiu nors žmogumi dirbti  kiekvienas iš mūsų jaučiame –  yra ryšys ar jo nėra. Kartais nueinu pas režisierių pasikalbėti, užtenka poros žodžių ir jau esu užtikrintas – kartu nedirbsime. Dauguma tikriausiai galvoja, kaip buvo galima atsisakyti vieno ar kito vaidmens, bet... mano manymu, aš priimu sunkius, teisingus sprendimus. Nepasitikėjimas trukdo dirbti, todėl jau pirmame žingsnyje turi jausti pasitikėjimą tuo žmogumi, kuris vadovauja filmo kūrimui, spektakliui.

Nepasakyčiau, kad Ignui pasiūlius vaidmenį, iš karto suplojau rankomis. Ne. Viduje, žinoma, suvokiau, kad kvietimas prisijungti labai malonus, tačiau jau kurį laiką vengiau vaidmenų kine. Igno pasiūlymą apmąsčiau, galiausiai nusprendžiau, jog  imsiuosi. Kitam režisieriui tikriausiai būčiau atsakęs „ne“, o su Ignu darbo ėmiausi noriai.

Filme „Nematoma“ jums teko vaidinti su patirties neturinčiais aktoriais. Filmavimo aikštelėje juos nužvelgėte tiriamuoju profesionalo žvilgsniu?

Tiek, kiek man teko matyti, anksčiau niekur nevaidinęs Darius (akt. Darius Bagdžiūnas, filme vaidinantis Vytą –aut. past.) su viskuo susitvarkė itin gerai. Jis šaunuolis. Šalia jo dar buvo tokia mergina, Paulina (akt. Paulina Taujanskaitė, filme atlikusi Saulės vaidmenį–aut. past.) – labai emocinga, gyva, deganti teatru. Su susižavėjimu žvelgiau į kol kas dar atvirą, niekaip neuždengtą jos troškimą kurti.

Filme pagrindinis herojus dalyvauja šokių projekte. Teko daug treniruotis šokių aikštelėje?

Darbas su choreografiją filmui stačiusiu profesionalu Martynu Rimeikiu man buvo tikras iššūkis. Išties dirbome daug. Su Paulina vieną dieną šokome 10 ar 12 valandų. Pusę paros atšokome nesustoję, kaip atlaikėme, aš nežinau. Dabar negaliu patikėti. Kai sustojome, pažvelgiau į Pauliną: „Kas tai buvo?“ Dėl tokių išbandymų ir atsidavimo jaučiu jai didžiausią pagarbą.

Kitai šokių scenai nufilmuoti mes vežėme filmavimo įrangą specialia karine mašina į Karpatus. Ji du kartus virto. Trečią – sulūžo. Tose vietovėse filmuotos scenos pareikalavo didžiulio ir sunkaus komandos darbo, o man ten buvo taip šalta, kad filmuojant vieną sceną aš užsidėjau hidrokostiumą. Tuo metu buvo šalta, o vaidinome vasarą. Visi aplink sirgo. Negalėjau sau leisti susirgti, taigi ant hidrokostiumo šokau užsidėjęs paprastus drabužius. Organizmas patyrė šoką. Buvo gal penki dubliai. Po paskutiniojo, nesupratau,  kaip nenumiriau. Sėdėjau bordo spalvos kūnu gal valandą.

Pasidalinkite tuo, kas liko už kadro.

Pirmą kartą per filmavimus aš patyriau tiek daug neįtikėtinų dalykų. Dažnai, kai manęs paklausia apie vieną ar kitą kino juostą, na, pavyzdžiui, kas įdomaus, netikėto nutiko, aš neturiu ką atsakyti. Man nieko nenutinka, filmavimas tiesiog praeina. O šį kartą viskas kitaip.

Pavyzdžiui, kad ir viena scena su Paulina... maudomės duše, dušinė su pertvara. Mano herojus vaidiną aklą. Vienas kito ir realybėje beveik nematome. Tos dušinės tokios senovinės, kaip mano vaikystėje. Gražiai atrodo, tačiau vanduo ten reguliuojasi sunkiai – tai karštas, tai ledinis. Filmuojant sceną pajuntu, kaip kūną užlieja verdantis vanduo. Suprantu, kad stop komandai jau nepasakysiu. Akimirka, toji sekundė, kada viską turėjau nutraukti, jau prarasta. Vaidinu, bėga deginantis vanduo. Ir tada vienu metu, netikėtai, tarsi kažkas būtų pasakęs, abu, vienas kito beveik nematydami, su Paulina nutariame – aš nusisuku, o ji nuleidžia galvą. Nufilmuota. Po to kadro, išbėgęs iš dušo, aš rėkiau ir bėgiojau visas raudonas, tačiau vėliau pamatęs rezultatą nesulaikiau nuostabos.

O filmuojant sceną su laukiniais gyvūnais mane galėjo užbadyti stumbras. Pamenu, ilgai laukėme, kol Zoologijos sodo elniai, kiti gyvūnai ateis į tam tikras vietas, viliojome juos maistu. Netikėtai prieš mane išdygo stumbras ir aš prie jo parkritau. Zoologijos sodo darbuotojas vėliau sakė, kad man labai pasisekė, jog gyvūnas manęs neužbadė.

Iš tikrųjų, per trumpą laiką labai daug visko įvyko. Žiūrovas matys tik galutinį kadrą, sekundę, tačiau buvo daug situacijų kurias išgyvenome, apie kurias galima pasakoti ir pasakoti. Net finalas buvo netikėtas. Filmuojant vieną iš jo scenų, mus ryte pasitiko rūkas. Ir vos jį pamatę mes nusprendėme rizikuoti. Nepaisant to, kad tiek ilgai ruošėmės tam tikrai scenai, ėmėme ir viską pakeitėme.