„Dėl savo problemos galiu kaltinti tik pats save. Jei ir buvo priežastis, tikiu, ji kilo iš manęs – kodėl nenuėjau anksčiau pasitikrinti, kodėl pirmą kartą leidausi būti išspirtas pro ligoninės duris. Netikiu jokiais likimo pirštais“, – prabėgus penkeriems metams po traumos, pasodinusios į neįgaliojo vežimėlį, sako investuotojas Adomas BUKAUSKAS (34).
Adomai, kaip trauma pakeitė tave?
Tikiuosi, kad labai nepasikeičiau. Gal sunkesni buvo pirmieji metai po traumos. Net žmona sakė, kad tapau kitoks – mažiau pokštaudavau. Tačiau negalia man įskiepijo empatiją. O kiti dalykai susiję su fiziniais reikalais. Mėgdavau maudytis ežere – jau penkerius metus nesu to daręs. Buvau žmogus, kuris darydavo viską, kas šaudavo į galvą. Man patikdavo spontaniškumas ir galimybė rinktis veiklą: atsikeli ir skrendi į Meksiką. Tai tebuvo pinigų ir laiko klausimas. O dabar? Taip, galiu nuskristi, tačiau man reikia mėnesį viską planuoti. Tapau lėtesnis, tikras planuotojas, privalantis viską logiškai apgalvoti. Negaliu gyventi „crazy“ režimu. Bet stengiuosi prisitaikyti. Beje, turėjau motociklą...
Keista, kad neprisiplojau su juo. Tada bent jau visiems būtų aišku, kodėl sėdžiu vežime. Mačiau, kad yra triračių motociklų, kuriuos pritaiko neįgaliesiems. Žvalgiausi ir į keturračius, o galiausiai išsiaiškinau, kad labiausiai man tiktų bagis. Nusipirkau. Nėra motociklo, bet yra bagis. Taip ir pavyksta prisitaikyti – viskas įmanoma. Todėl sunku pasakyti, ar pasikeičiau, manau, sugebėjau išlikti savimi.
Kaip prisimeni lemtingą traumos dieną?
Nugaros smegenų insultas...