Sakoma, kad tikri vyrai neverkia. Neva, ašaros – silpnumo požymis. Šis stereotipas kadaise buvo toks stiprus, kad netgi galėjo paveikti visuomenės nuomonę. 1968 m. JAV senatoriui Edmundui Muskie (1914–1996) teko atsisakyti minties tapti prezidentu po to, kai jį nufilmavo viešoje vietoje, kaip rašė to meto spauda, „nuo ašarų sudrėkusiomis akimis“. Nors senatorius bandė paneigti šį faktą, tikindamas, kad jo akys sudrėko dėl šalčio, tačiau tuomet juo niekas nepatikėjo. Kandidatūra buvo atmesta, nes senatorius pasirodė „pernelyg silpnas, kad galėtų tapti prezidentu“.
Manoma, kad vyrai vis dėlto verkia žymiai dažniau, nei mes esame įpratę manyti. Remiantis neseniai JAV darytos apklausos duomenimis, paaiškėjo, kad moterys vidutiniškai verkia 5,3 karto per mėnesį, o vyrai – 1,4 karto. Tokiu atveju, vyras vidutiniškai per metus apsiašaroja net 17 kartų (beje, statistiškai, amerikiečiai yra didžiausi verksniai, o rečiausiai ašaras braukia bulgarai).
Jei manysime, kad ašaros – gyvybiškai svarbus procesas, gebantis išlaisvinti emocijas ir padedantis išvengti streso, tuomet visiškai aišku, kodėl vyrai yra labiau linkę į streso išprovokuotus susirgimus ir miršta žymiai anksčiau nei kur kas dažniau verkiančios moterys.
Pagal statistiką, dažniausiai vyrai ašaroja iš džiaugsmo – glėbyje spausdami ką tik gimusį vaikelį, stovėdami ant varžybų nugalėtojo pakylos ar apkabinę ilgus metus nematytą draugą. Ašaras vyrai išspaudžia iš bejėgiškumo, kai negali pakeisti situacijos – mirus artimam žmogui, sužinojus apie sunkią vaiko ligą, netekus turto. Dėl nelaimingos meilės vyrai verkia retai, tačiau dažnai ašaroja dėl vienatvės – kai ilgus metus nesugeba užmegzti artimų santykių, jaučiasi nesuprasti ar atstumti savo šeimos, išduoti draugų.
Kada verkia žinomi Lietuvos vyrai?
Donatas Baumila, dainininkas
„Vyrai verkia. Tikrai verkia. Aš mačiau kitus verkiant, ir pačiam yra tekę. Priežastys – įvairios. Dažniausiai, manau, vyrai verkia dėl moterų. Iš bejėgiškumo aš neverkiu, esu pakankamai tvirtas, todėl savo problemas dažniausiai sutvarkau be ašarų. O kažkam gal tiesiog lengviau paverkti. Žinoma, dar yra ir džiaugsmo ašaros. Teko verkti ir iš laimės. Vienas iš tokių epizodų – dukrytei gimus. Kartais susivieniju su mūsų krepšininkais ar olimpiečiais, tuomet lengvai susigraudinu. Vyrui, jeigu norisi, tai ir galima verkti – nieko čia gėdingo nėra, tai tiesiog toks emocijų proveržis“.
Paulius Skučas, televizijos laidų vedėjas
„Manau, kad visi žmonės turi jausmus ir vienaip ar kitaip kažkokie įvykiai lemia, kad ašaros pasirodo. Kad ir kokie stiprūs žmonės bebūtų... Taip, aš esu verkęs ir tikrai nebandau kovoti su emocijomis, jeigu jos mane užvaldo. Niekada nepamiršiu, kaip verkiau, kai prieš porą metų mums kartu su draugais pavyko Palangoje išgelbėti jūroje skęstančią vienuolikos metų mergaitę. Atsimenu, tą kartą apsiverkiau, nieko negalėjau padaryti, tiesiog taip organizmas suveikė, bet tai buvo džiaugsmo ašaros ir jos, žinoma, buvo malonios. Vieni galbūt drovisi savo emocijas rodyti viešai, kiti tai tiesiog priima kaip normą. Man tai atrodo natūralus gyvenimo procesas. Jeigu organizmas į kažką reaguoja jautriau, tai tikrai nematau reikalo to slėpti. Ašaros tikrai nėra gėdinga. Yra tekę braukti ir skausmo ašarą, viena iš tokių situacijų, kai mirė mano senelis“.
Gediminas Jaunius, prodiuseris
„Manau, kad verkti yra normalu. Gal nereikia vyrui būti perdėm emocionaliam, bet būna tokių situacijų, kai ištinka kažkokie labai stiprūs išgyvenimai – juk kartais žmonės verkia iš laimės, kartais – sujaudinti kokio nors filmo. Man irgi teko braukti ašarą, juk aš lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi. Nors ir nesu labai jau emocionalus ar jautrus, bet, aišku, yra buvę gyvenime situacijų, kai teko ir džiaugsmo, ir skausmo ašarą braukti... Kartais Rūtos Meilutytės pergalė užkabina kažkokią gyslelę viduje. Ašarų upelių gal ir nebūna, bet tikrai, kai būna kažkokia nacionalinė euforija, aš iš tikrųjų kažkiek susijaudinu. Būna, kai girdžiu gerą muziką, emociškai stiprius balsus ar melodijas, tuomet irgi sudrėksta akys. Valdyti emocijas vyras privalo, bet kad vyrai visai neverkia, tai čia yra netiesa, melas, nesąmonė“.
Kęstutis Verslovas, verslininkas
„Vyrai neverkia niekada. Taip turi būti. Dėl ko taip yra, vieno atsakymo neturiu, tai filosofinis dalykas. Aš manau, kad tai, jog vyrai neverkia, yra teisinga nuostata. Džiaugsmas vyrui yra šypsena, skrydis, pokylis, o liūdesys... Viduje vyras turi susitvarkyti su liūdesiu. Emocija, išreikšta per ašaras, tai ne vyriškas užsiėmimas“.