Jie gali atsainiai pajuokauti, kad pavargo nesirgti. Kasdien į savo dienotvarkę jie įspraudžia treniruotę ir nežino, kas yra žodis „tingiu“. Jie mėgsta svečias šalis pažinti bėgdami maratonus, lėkdami dviračiu ar kopdami į aukščiausias viršūnes. Tačiau nemėgsta klausimo, kodėl tai daro – nuo ko ar į ką bėga. Nes jiems tai – natūrali gyvenimo dalis. Ir jos nesuardė net karantinas.
„Metų vis daugiau, bet jėgų nemažėja – jaučiuosi vis stipresnis“, – entuziastingai teigia kaunietis verslininkas **Egidijus BUIKA** (45).
Nesąmonė – tokią abejonę vyras neretai išgirsta, bet įtaria, kad dažnas save nurašo pernelyg anksti. „Lėtėjam ne todėl, kad negalim, o todėl, kad tingim. Estijos sostinėje Taline vykusiose „Ironman“ varžybose sutikau septyniasdešimtmetį tautietį, kuriam tai buvo keturiasdešimt antros varžybos, o jos reikalauja didelės ištvermės. Tas vyras man padarė įspūdį ir sustiprino savo paties nusiteikimą. Šiuolaikinės gyvenimo sąlygos leidžia žmogui ilgiau išlikti aktyviam, tad aš pasirengęs bent jau iki penkiasdešimt penkerių tik greitėti“, – juokiasi Egidijus.
Aktyviai sportuoti jis pradėjo sulaukęs trisdešimt aštuonerių, kaip pats juokauja, – tuomet išėjo į mini pensiją, gimė trečioji atžala. Verslą sudėliojo taip, kad galėjo leisti sau ne kelias treniruotes per savaitę, o kelias per dieną.
„Sunkiausia treniruotės dalis – nueiti į treniruotę, o kai prisijaukini įprotį, tai tampa tarsi higienos ritualu. Išsiugdyti įprotį tetrunka tris savaites, paskui sportuoji dėl to, kad jauti malonumą“, – sako Egidijus Buika.