Mažai kas žino, kad genialiojo seklio Šerloko Holmso krikštatėvio sero Arthuro Conano Doyle’io biografijoje yra keistas epizodas apie dvi mergaites, kurios privertė logika ir dedukciniu mąstymu apdovanoto personažo kūrėją patikėti, kad XX amžiaus Anglijoje gyvena FĖJOS. Tai viena talentingiausių praėjusio šimtmečio apgavysčių, į kurią įsitraukė minios dvasių kerėtojų ir fotografų mėgėjų.
Istorija prasidėjo 1917-aisiais, kai devynmetė Frances Griffiths kartu su mama paliko Pietų Afriką ir grįžo į Angliją. Vyko Pirmasis pasaulinis karas, ir mergaitės tėvą pašaukė į armiją. Mama nusprendė tėvynėje apsigyventi Cottingley kaimelyje, Jorkšyro grafystėje, su sesers šeima – Frances teta ir dėde Wrightais. Jų šešiolikmetė dukra Elsie greitai susidraugavo su mažąja pussesere. Atvykėlei iš Afrikos nauja vieta greičiausiai buvo nemaloni, šalta ir nedraugiška. Be to, Frances turėjo stiprų provincijos akcentą, iš jos šaipėsi vietos vaikai, tad vyresnioji pusseserė ėmėsi globoti jaunėlę.
Mažosios tautos elfai
Pavasarį abi laiką leisdavo gryname ore ir dažnai bėgdavo prie greta tekančio upelio. Kai grįžusių namo mamos klausdavo, ką galima tokioje nykioje, purvinoje vietoje veikti, Frances pasiteisindavo žaidžianti su fėjomis. Mergaitėms, nuo vaikystės girdėjusioms pasakas apie mažąją tautą, fėjos nebuvo kažkas neįprasta.