Dar prieš pasaulį pakertant virusui Lietuvoje viešėjęs Švedijos rašytojas Stefanas AHNHEMAS (53) vaikystėje ilgai neišmoko rašyti, jam sunkiai sekėsi kalbos ir literatūra. Nė sapnuoti nesapnavo, kad taps vienu žinomiausių Švedijos romanistų. Šiandien, pardavęs apie du milijonus egzempliorių detektyvų, apie rašytojo darbą sako: „Daug smagiau fantazuoti, negu rimtai dirbti!“
Ar jau nuo vaikystės buvo aišku, kad tapsite rašytoju?
Gimiau Stokholme, bet kai man buvo dveji, tėvai išsikraustė į Helsingborgą, nes tėtis – teatro režisierius – gavo ten darbą. Tėvai netrukus išsiskyrė – aš buvau dar visai mažytis. Tad augau vienas su mama. Brolių ir seserų neturėjau, jaučiausi vienišas. Manau, tie laikai ir išugdė lakią vaizduotę. Galėdavau valandų valandas spoksoti pro langą ir kurti istorijas apie kitų žmonių gyvenimus. Po kelerių metų mama susirado naują vyrą, jis turėjo vaikų. Buvau aštuonerių ir jie buvo pirmieji mano draugai.
Nežinojau, kad tapsiu rašytoju: skaityti ir rašyti išmokau vėlai, mokiausi lėtai – man prastai sekėsi. Iš tikrųjų rišliai rašyti pradėjau tik užaugęs, kai tapau scenarijų autoriumi televizijoje. Buvau priverstas išmokti.
Parašėte populiaraus serialo „Volanderis“ scenarijų. Kaip rašyti nemėgstantį jaunuolį gyvenimas atvedė į televizijos scenaristo kėdę?
Jaunystėje daug muzikavau, man patiko kūrybinis pasaulis ir nusprendžiau, kad turiu dirbti su medijomis. Nė nežinojau, kur: televizijoje ar reklamoje... Taigi įstojau į vakarines reklamos ir rinkodaros studijas privačioje mokykloje. Galėjau rinktis – būsiu tas, kuris kuria reklamą, ar tas, kuris ją perka. Iškart žinojau, kad noriu kurti. Tada pasirinkau scenaristų kursus, kuriuose buvo mokoma rašyti reklamos tekstus. Bet greitai su kurso draugais supratome, kad reklamą kurti ne taip įdomu kaip dramą!
Susipažinome su režisieriais, aktoriais, visi kartu pastatėme trumpametražį filmą. Tada ir supratau: man daug smagiau fantazuoti, negu ką nors rimtai dirbti. Juk režisieriai turi daug visko daryti, o štai scenarijaus autorius tik sėdi ir fantazuoja!
Turėjau begalę idėjų, bet vis dar nelabai mokėjau rašyti. Tačiau vienas mano studijų draugas buvo puikus rašytojas – net gramatinių klaidų nedarydavo. Taigi aš fantazuodavau, o jis tai užrašydavo. Šešerius metus dviese rašėme visokiausias komedijas. Po kurio laiko pajutau, kad jau išmokau pats rašyti, ir ėmiau dirbti vienas. Tada ir išgarsėjau.