Dexteris Fletcheris: „Džiaugiuosi, kad „Erelis Edis“ bus pirmasis mano režisuotas filmas, rodomas Lietuvoje“

„Britų humoras yra puikus tol, kol nenukreipiamas į tave“, – tvirtina patys britai. Šaipytis jie mėgsta, ir kartais – labai negailestingai. Tai puikiai žino 1988-ųjų Kalgario olimpinių žaidynių dalyvis Eddie Edwardsas (tikrasis vardas Michaelas Edwardsas), tautai geriau pažįstamas Erelio Edžio pseudonimu. Eddie išbandė daugybę sporto šakų, paauglystėje atrado slidinėjimą, tačiau į olimpinę rinktinę vargu ar būtų patekęs, nes yra kilęs iš paprastos darbininkų šeimos ir neturėjo jokio užnugario.

„Man reikia tokios sporto šakos, kurioje neturėčiau konkurentų“, – nutarė jis ir pasirinko... šuolius su slidėmis. Didžiojoje Britanijoje Eddie iš tiesų neturėjo nė vieno konkurento, nes šioje šalyje nėra kalnų. Taigi užsispyrėlis pasiekė savo: pateko į olimpines žaidynes, tapo pirmuoju britu, rungtyniavusiu su kitais kalnų šuolininkais, ir... liko paskutinis.

Tačiau grįžęs į gimtinę vis tiek buvo sutiktas kaip nugalėtojas: tautiečiai, ypač darbininkų klasė, juo didžiavosi, o aukštuomenė ir sporto profesionalai raukė nosis ir tvirtino, kad Eddie pasityčiojo iš sporto. Keletą metų po olimpiados Erelis mėgavosi šlove: jį kvietė į televizijos ir radijo laidas, sportininkas net išleido savo dainą. Bet tuomet ratas staiga apsisuko: žiniasklaida ėmė juoktis iš „nacionalinio herojaus“. Pridėjus gana komišką Eddie išvaizdą – smulkutis raudonplaukis, nešiojantis didžiulius akinius apskritais stiklais, – susiformavo patogus patyčių taikinys, į jį strėles svaidė visi, kas tik netingėjo.

Eddie tai ištvėrė, bet šlovės niekada nebesiekė, – dabar 52-ejų buvęs sportininkas kukliai gyvena Vučesterio kaime ir dirba paprastu tinkuotoju. Tik akinių nebenešioja – pasidarė akių operaciją.

Teises ekranizuoti savo gyvenimo istoriją jis pardavė jau prieš penkiolika metų, bet ir šioje srityje laukė nesėkmės: scenarijus bandė rašyti tai vienas, tai kitas scenaristas, Eddie juose buvo vaizduojamas kaip visiškas nevykėlis, o statyti filmo taip niekas ir nedrįso. Bet vieną dieną garsus britų kino prodiuseris Matthew Vaughnas šį scenarijų pasiūlė bičiuliui Dexteriui Fletcheriui. Matthew labai patiko Dexterio režisuotas filmas „Laukinis Bilas“, jis norėjo dirbti drauge, ir po ilgų paieškų „Erelio Edžio“ istorija pasirodė tam tinkamiausia.

Fletcheris iš pradžių dvejojo. „Nebuvau dėl to tikras, – prisipažįsta interviu „Žmonėms“. – Pagrindinis personažas – komiška asmenybė, apie jį sočiai buvau prisiskaitęs geltonojoje spaudoje ir tyčiotis neturėjau jokio noro. „Bet šis scenarijus – toli gražu ne patyčios“, – patikino mane Matthew. O juo verta tikėti: jis yra mano draugas nuo filmo „Lok, stok arba šauk“, kurį prodiusavo ir kuriame aš vaidinau, laikų – taigi jau dvidešimt metų. Kuo ilgiau skaičiau scenarijų, kuo ilgiau rinkau medžiagą ir studijavau Edžio fenomeną britų kultūroje, tuo labiau keitėsi mano nuomonė, bet galiausiai sutikau režisuoti filmą. Jis sukurtas studijoje „20th Century Fox“.“ 

Judviem su Matthew patiko sporto tema?

Matthew su vaikais kaip tik pažiūrėjo seną filmą „Cool Runnings“, pasakojantį apie Jamaikos nacionalinę bobslėjaus komandą 1988-ųjų Kalgario olimpinėse žaidynėse – tose pačiose, kuriose debiutavo ir Erelis Edis. Vaikams ir pačiam Matthew jis labai patiko: tikros istorijos apie olimpiečius, sunkius išbandymus ir duobėtą kelią svajonės link visada mielai žiūrimos ir sklandžiai nugula į „filmų visai šeimai“ kategoriją.

Matthew neabejojo, kad mums pavyks tokią sukurti ir apie Erelį Edį. „Tai bus stiprus ir įkvepiantis filmas“, – vis kartojo, ir aš patikėjau, kad galime sukurti kai ką nuostabaus. Man buvo svarbu, kad juosta būtų įdomi ne tik šeimoms su vaikais, bet ir kitai visuomenės daliai, – ypač tiems, kurie anksčiau garsiai juokėsi.

Daugybė britų įsivaizduoja, kad puikiai žino Edžio istoriją: „Ai, apgailėtinas nevykėlis, ir tiek“, bet aš norėjau ją atskleisti visai kitokią, norėjau, jog tai būtų istorija tvirtos valios žmogaus, kuris sunkiai dirbo, kad pasiektų svajonę. Manau, jauniems žmonėms svarbu patikėti, kad laimėtoju galima tapti nebūtinai gavus aukso medalį. 

Kaip rinkotės aktorių pagrindiniam vaidmeniui?

Kandidatų į Edžio vaidmenį turėjome daug. Taronas Egertonas – jaunas, bet labai stiprus ir talentingas aktorius: jis tai įrodė vaidindamas Matthew Vaughno režisuotame filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“. Keletą kartų su juo susitikome Londone: mačiau, kad Taronas pasirengęs atskleisti Edžio istoriją ir labai nori to vaidmens.

Pasirinkau jį ne todėl, kad dabar yra sparčiai kylanti žvaigždė, bet dėl profesinių sugebėjimų. Man patiko ir tai, kad Taronas – labai šiltas žmogus, greta jo malonu būti: kaip tik šių savybių labiausiai reikėjo pagrindiniam herojui mano interpretacijoje. Išoriškai Taronas nepanašus į Edį, bet jis ilgai studijavo sportininko mimiką ir puikiai išmoko atkartoti.

Jums pavyko rasti ir dar didesnių žvaigždžių: filme vaidina Hugh Jackmanas ir Christopheris Walkenas. Buvo sunku juos įkalbėti?

Tiesą sakant, visiškai ne. Hugh Jackmaną turbūt labiausiai papirko faktas, kad šis filmas – apie sportą, nes jis yra didžiulis sporto aistruolis. Jis matė mano ankstesnį filmą „Laukinis Bilas“, jam labai patiko. Matthew žmona Claudia Schiffer kaip tik turėjo filmuotis reklamai Niujorke, jiedu su Matthew ten skrido privačiu lėktuvu, tad paėmė ir mane: „Susitiksi su Hugh ir pasikalbėsi.“

Susitikimas su Hugh buvo labai malonus: jis netgi sutiko dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą nei įprastai, nes mes neturėjome didelių pinigų. O Christopheris Walkenas – Hugh bičiulis: jis perskaitė scenarijų, išgirdo, kad filme vaidins Jackmanas, ir sutiko be ilgų derybų. Jaučiausi laimingas: kai filme vaidina pasaulinio lygio žvaigždės, kur kas lengviau juo sudominti žiūrovus. Bet, aišku, atsakomybės irgi daugiau. 

Sunku dirbti su žvaigždėmis? Ne tokie garsūs aktoriai tikriausiai gerokai paprastesni?

Ne, nepasakyčiau. Garsūs aktoriai dažniausiai yra labai patyrę, konkretūs ir aiškiai žino, ko iš jų norima. Dirbti su Hugh apskritai lengva – jis labai draugiškas žmogus. Su Walkenu irgi nesunku: jis tikras profesionalas, diskutuoti su juo apie herojaus subtilybes buvo vienas malonumas.

Filmą ką tik pristatėte prestižiniame Sandanso kino festivalyje – ir sulaukėte puikių atsiliepimų? 

Juokėmės, kad aplinkybės palankiai susiklostė: juk mūsų filmas – apie slidinėjimą, o Sandanse šiuo metų laiku labai daug sniego. Festivalyje kasmet parodoma po vieną nekonkursinį filmą – „slaptą siurprizą“, jo pristatyti suvažiuoja visos jame vaidinančios žvaigždės. „Erelis Edis“ šiemet ir tapo tuo „slaptuoju siurprizu“.

Tai puiki galimybė pirmąkart parodyti filmą, nes jam tenka daugybė dėmesio. Oficialiai kritikų ten nėra, tačiau po peržiūros pasirodo daug recenzijų: matyt, ir kritikai ten būna „slapti“ (šypteli). Aš džiaugiausi, kad filmas buvo rodomas ne kritikams, ne kino pramonės atstovams, o eiliniams žmonėms. Tokia auditorija pranašesnė – ji daug geriau atspindi emocijas nei profesionalai. 

Ir kaip jie reagavo?

Labai šiltai. Sulaukėme audringų plojimų – ypač kai pasirodė Hugh Jackmanas. Buvau sužavėtas tokios reakcijos. Filmas Jungtinėse Valstijose pradedamas rodyti vasario 26-ąją, taigi manęs laukia ilgas turas po visą Ameriką. Kovo 17-ąją įvyks didžioji premjera Londone, paskui – turas po Europą. Džiaugiuosi, kad „Erelis Edis“ bus pirmasis mano režisuotas filmas, rodomas Lietuvoje. 

Ką apie šį filmą mano jūsų žmona Dalia?

Su Dalia mudu kalbamės apie viską, dalijamės kiekviena gyvenimo detale. Tad natūralu, kad vos perskaitęs scenarijų įdaviau skaityti jai. Ji matė mano darbą nuo pradžios iki galo, pažiūrėjo galutinį rezultatą – ir dabar mano, kad tai geriausias filmas, kokį kada nors esu sukūręs! Savo žmona pasitikiu labiau negu kuo kitu, taigi jeigu ji taip pasakė – tai nuostabu. 

Kai Dalia Lietuvoje pristato savo premjerą, jūs atvykstate, nesvarbu kuriame pasaulio krašte būtumėte. Ar toks palaikymas – tam tikras ritualas, jūsų šeimos tradicija, kurios nevalia laužyti?

Taip, tai tvirta tradicija. Mes su Dalia susituokę dvidešimt metų ir nemažą laiko dalį praleidžiame dirbdami skirtinguose pasaulio kraštuose. Tada retai matomės, todėl bent jau premjeros vakarą norime būti kartu ir palaikyti vienas kitą. Žmona man yra artimiausias žmogus. Manau, tai, ką ji kuria, yra genialu: kaskart skrisdamas į jos premjerą žinau, kad praleisiu puikų vakarą operos teatre. Džiaugiuosi, kad ir aš jos nenuviliu.

Ką tik atšventėte jubiliejų. Kaip jaučiatės tapęs penkiasdešimtmečiu?

Dalia man iškėlė gražų gimtadienio pobūvį: artimas mūsų draugas Jamie Oliveris turi privačias patalpas virš savo restorano „Fifteen“, tad ten ir nuėjome. Jamie mus puikiai priėmė, o man teko ant torto užpūsti penkiasdešimt žvakučių (juokiasi). Tai juk tik skaičius, ar ne? Aišku, atsiranda jausmas, kad gal jau metas tapti atsakingesniam, pagaliau subręsti. Bet ne... Aš kažkodėl jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir gimtadienio išvakarėse, kai dar buvau keturiasdešimt devynerių. Tik Dalia pokštauja, kad pasenau: prikaišioja, jog mano plaukai jau žili, ir ragina dažyti.

Ketinate?..

Ne (juokiasi). 

Užsiminėte, kad gimtadienio pobūvyje labai trūko vieno žmogaus – bičiulio aktoriaus Alano Rickmano, kurio neseniai netekote.

Pažinojau Alaną trisdešimt penkerius metus, nuo pat paauglystės: mudu kartu vaidinome Šefildo teatre. Jis ir supažindino mudu su Dalia, kai rekomendavo mane jos dramos spektakliams Londone.

Abu jį labai mylėjome, o jis mylėjo mus. Jis buvo puikus draugas, geriausias patarėjas profesiniais klausimais ir labai svarbus žmogus mūsų gyvenime: kai iškildavo sunkumų ir prireikdavo pagalbos, jis pirmasis ištiesdavo ranką.

Kai dabar pagalvoju – dėl manęs Alanas yra padaręs tokių dalykų, kurių niekas kitas nebūtų daręs... Deja, mes su Dalia penkioms savaitėms buvome išvykę į Argentiną, ir jis staiga mirė. Žinojome, kad Alanas serga, prieš išvažiuodami kartu praleidome daug laiko, tačiau nesitikėjome, jog grįžę jo neberasime... Sunku apie tai kalbėti, bet toks gyvenimas: netenki žmonių, kurie tave myli ir kuriuos tu myli. Alanas labai norėjo apsilankyti Lietuvoje ir pamatyti Dalios operų, bet, gaila, nespėjo. 

Kokie dabar jūsų planai? Daug keliausite po pasaulį ir retai būsite namuose, kurie, neseniai suremontuoti ir atnaujinti, jūsų labai laukia?

Skaitysiu scenarijus ir rinksiuosi, ką daryti toliau. Teks nemažai keliauti, bet visada bus smagu grįžti į švytinčius mūsų namus. Japoniškas interjeras – mudviejų su Dalia sprendimas: dėl jo ilgai kalbėjomės, svarstėme.

Džiaugiuosi, kad Dalia turi tvirtą nuomonę visais klausimais ir aiškiai moka išreikšti, ko nori. Ji sugebėjo kontroliuoti Londone vykstantį remontą būdama Lietuvoje ir kurdama operas – tai neįtikėtinas pasiekimas, o aš tuomet buvau užsiėmęs – kūriau filmą.

Ir štai dabar mudu turime vienus iš ekstravagantiškiausių ir gražiausių apartamentų visame Londone. Interjeras mudviem labai patinka, jis atrodo šiltas, jaukus ir naminis, nors jį pamatę daugelis žmonių galvotų kitaip (juokiasi). Daug dirbame svetur, bet kai grįžtame namo – jausmas būna nuostabus.