Diana Gervienė – apie gyvenimo posūkį iš ekonomikos į masažo paslapčių pasaulį

Geriausia Lietuvos masažistė (išrinkta 2009-aisiais), licenzija besididžiuojanti Kobido meistrė, kuri mokėsi pas patį garsaus masažo Kobido guru japoną Shogo Mochizuki, ISPADO akademijos dėstytoja – tai tik nedaugelis Dianos Gervienės pasiekimų. Moterims labiausiai rūpi, kas tas Kobido, kuris, sako, – taip švelniai, bet užtikrintai grąžina veidui jaunystę.

Tai sudėtingas tradicinės Rytų Azijos medicinos sampratos ir japonų veido masažo technikų derinys. Kobido atsirado Japonijoje XV a., jį išpopuliarino imperatoriškosios šeimos moterys – atlikdamos grožio procedūras jos prašydavo šio masažo.

Kobido atpalaiduoja kaklo, galvos, veido raumenis, jis atkuria veido odą ir gilesnius jos audinius, šio masažo metu ritmiškais smūginiais judesiais stimuliuojama nervų sistema, atkuriama kraujo ir limfos apytaka, sutvirtinami raumenys – štai iš kur ta jaunatviškumo gaiva.

Kur mokėtės ir ką dirbote iki pajutote, kad turite keisti užsiėmimą? Koks buvo pirmas sąlytis su masažu?

Knygyne dirbau prekių žinove, Vilniaus universitete baigiau prekybos ekonomiką. Gimus pirmai dukrai atsirado būtinybė daryti masažą kūdikiams, kadangi dukrelei diagnozuota klubų displazija. Tad baigiau dviejų savaičių masažo kursus.

Gimus antrai dukrai taip pat buvo ta pati problema, taigi tada jau buvau pasiruošusi studijuoti mediciną, kad padėčiau saviškiams. Įstojau į Kauno kolegiją, studijavau kineziterapiją, mokslus baigiau Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultete. Jau po pirmųjų kursų labiausiai dėmesį traukė masažai ir prisilietimo terapija.

Kodėl masažas, o ne kitos grožio procedūros?

Pirmiausia – tiesiog būtinybė. Ir vidinis balsas sakė, kad einu teisingu keliu. Didžiulis potraukis ir malonumas. Ėjau į visus seminarus, tiek masažo, tiek kineziterapijos. Iš pradžių derinau darbe abi kryptis, bet vėliau vis tiek labiau traukė masažas. Pradėjau domėtis Rytų, kinų medicina, reiki, energetinėmis praktikomis.

Kodėl dabar pagrindinis jūsų darbas – Kobido masažas?

Todėl, kad jis labai plastiškas, elegantiškas, subtilus, apjungiantis visumą. Aš jį vadinu terapija. Jis tarsi atspindi mano vidų. Tai tarsi susiliejimas su kažkuo aukščiau, pilnatvės būsena, atsipalaidavimas.

Kobido masažas į mano gyvenimą atėjo 2005-aisiais – sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Supratau, kad tai mano! Pirmus seminarus lankiau pas japonų mokytoją Vipal Cohen. Išmokau abiem rankom dirbti simetriškai – tai didelis darbas su savimi. Norėjau gilintis toliau, taigi 2010 metais pavyko surasti daktarą Shogo Mochizuki – šio masažo virtuozą ir toliau tęsti mokslus. Tad šiuo metu esu viena iš Kobido ženklo licenziją turinčių meistrų Europoje.

Bet jūs turite savą Kobido masažo eigą – kokia ji ir kodėl prireikė įterpti savos patirties?

Kuo daugiau dirbau su šiuo masažu, tuo labiau supratau, kad ne vien tik technikoje esmė. Taip, pradžioje turiu tiksliai išmokti techniką. Bet jei nesugebėsi jausti žmogaus, suprasti, ką darai, teisingai pritaikyti masažo technikos vienu ar kitu atveju, tai masažas bus mechaniškas, tarsi be gyvybės.

Norintys pasinerti į masažą pradžioje mokosi jį atlikti pagal preliminarią schemą, vėliau prasideda kūrybinis procesas, individualus darbas su klientu. Galime išmokti daug masažų su gražiais pavadinimais, su įdomiomis technikomis, bet jei nesugebėsi tų įrankių panaudoti tinkamai, tai bus tik darbas pagal schemą, masažas be gyvybės.

Mano masažas yra savitas, pavadinau jį japonišku terapiniu veido masažu. Jis pritaikytas šiuolaikiniam žmogui – skubančiam, stresuotam, slegiamam nuolatinės įtampos.

Be tradicinio japoniško veido masažo (Kobido) technikos čia įpinta į kūną orientuotos psichoterapijos, osteopatinės, miofascialinės, neurosedatyvinės, drenažinės, energetinės technikos. Tai visas ritualas, apjungiantis žmogaus fizinį, emocinį ir dvasinį lygmenis.

Ko reikia, kad masažo specialistas jau gebėtų mokyti kitus, kaip tą darote jūs – Lietuvoje ir kitose šalyse?

Ateina laikas dalintis patirtimi, negalima žinių laikyti vien sau, tai savanaudiška. Bet yra dar svarbus aspektas – Dievo duotybė, gal tai misija, gebėjimas žinias suprantamai perduoti. O jas gali perduoti tik po daugiametės praktikos ir patirties.

Kas jus iki šiol stebina, tai kas susiję su masažu?

Nėra taip, kad jau išmokai masažo technikos, ištobulinai ir viskas. Kas kartą vis dar stebina skirtingi pojūčiai, noras tobulinti kiekvieną judesį, tobulėti pačiam.

Daryti masažą, regis, beprotiškai sunku – kaip ištveriate?

Klientai tikrai neišvargina, jei tinkamai suskirstai laiką, paruoši darbui rankas, pečius, ergonomiškai susitvarkai darbo vietą, turi pietų pertrauką. Dažniausiai darbą pradedu nuo 10 valandos ryto, išleidusi mažąjį vaiką į mokyklą, dar pavedžioju augintinį ir nors 15 minučių atlieku Cigun praktikas, kvėpavimo pratimus – turiu atsirinkusi sau tinkančius.

Mėgstu dainuoti – tai irgi labai padeda pašalinti įtampą, pripildyti sielą. Lankau dainavimo pamokas pas nuostabią mokytoją Silviją Pankūnaitę.

Kadangi vyras pirtininkas, tai mėgaujuosi puikiomis pirties procedūromis – atsigauna ir kūnas, ir dvasia.

Kokia jūsų šeima?

Didelė. Vyras Giedrius – profesionalus pirtininkas, kineziterapeutas, vyriausia dukra Greta (22) Vilniaus universitete studijuoja kūrybos komunikaciją – labai kūrybiška asmenybė, Lugnė (20) Vilniaus kolegijoje studijuoja dietetiką, domisi sveika mityba ir puikiai gamina. Pagrandukas Anielius (8) – aktyvus vaikas, mokosi groti gitara. Turime ir šunelį – kalaitę Prikę visai mažytę pasiėmėme iš prieglaudos.

Ar darote masažą artimiems žmonėms?

Artimuosius masažais lepinu nedažnai. Mažasis labai mėgsta pėdų masažą, tai kartais pats paprašo. Kadangi ir vyras masažą daryti moka, tai kartais vienas kitą palepiname. Dukras pamaloninu, kai paprašau pabūti modeliais.

Kai prikimba virusas – galynėjuosi savais gydymo metodus. Vienas jų – itotermija, tai puiki profilaktinė priemonė – masažas su karštais pagaliukais.

Turite didelę patirtį, ką galėtumėte patarti – kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, gerą sveikatą?

Netingėti ir neatidėlioti tai, ką galite padaryti dabar, gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, realizuoti save, nekritikuoti ir nekaltinti kitų, skirti laiko savo mėgstamiems užsiėmimams, pasilepinti įvairiomis procedūromis.

Daug ką galima ir pačioms pasidaryti: savimasažą, kaukę, aromaterapinę vonią, mankštą, kvėpavimo pratimus...gerai pailsėti ir išsimiegoti. Svarbiausia – daryti! Mylėti save, priimti save tokią, kokia esate.