Diana Martinėlė: „Jeigu man už nugaros daug kalba, vadinasi, esu priekyje“ (papildyta rugpjūčio 18 d.)

Iš kur jūs tokia drąsuolė atsiradote?

Jeigu tiksliai – gimiau ir augau Kaune. Iškart po vidurinės mokyklos į aukštąją nestojau, nes sūnus buvo mažas, galimybių nebuvo. Dvejus metus mokiausi tuometinėje Dalios Teišerskytės grožio mokykloje „Gabija“, įgijau kirpėjos specialybę. Paskui Kauno verslo kolegijoje – sekretorės referentės. Teko pasitobulinti ir buhalterijos žinias. Labai norėjau studijuoti psichologiją, bet galiausiai įstojau Mykolo Romerio universitete studijuoti teisės ir valdymo. Turiu bakalauro diplomą, tačiau kai bus daugiau laiko, be abejo, tęsiu mokslus. Dėl savęs, dėl žinių, kurias gauni. Lygiai taip pat dėl savęs dabar mokausi prancūzų kalbos. Keliskart per savaitę randu po valandą jogos kursams.

Anksti tapote mama. Meilė nuo mokyklos suolo?

Sūnus Dovydas gimė, kai man buvo devyniolika. Tais laikais daug merginų tekėdavo iškart po vidurinės. Sakydavo: jeigu dvidešimtmetė ir dar netekėjusi – jau senmergė... Baigiau dvylika klasių ir atšokome vestuves. Bet, matyt, jaunystės klaida. Mes neilgai ir išgyvenome kartu – porą metų. Skirtis aš panorėjau... Galų gale ta praeitis tokia sena, kad apie ją net nebeįdomu kalbėti. Turiu didelį, šaunų sūnų ir dėl nieko nesigailiu. Tikrai nemanau, kad mano gyvenimas nesusiklostė. Tiesiog dabar turiu daugiau patirties.

O kodėl daugiau nebetekėjote?

Neradau tinkamo. Va, čia jau ir yra tos išmoktos praeities pamokos: žinai, ko tiksliai nori. Žinai, į ką pirmiausia atkreipti dėmesį ir kas – nereikšminga. 

Kokio vyro ieško tokia moteris, kaip jūs?

Aš neieškau turtų. Jeigu būčiau materialistė, dabar jau gyvenčiau Majamyje ir važinėčiau „Porsche“, nes pasiūlymų ir galimybių tikrai turėjau su kaupu. Kvietė ir Italijoje, ir Amerikoje filmuotis, fotografuotis ir tekėti. Visko būna: eini gatve, o iš paskos lydi mašina tamsintais stiklais... Be abejo, galėčiau turėti labai turtingą draugą, galėčiau puoštis tūkstančius kainuojančiais kailiniais... Bet man ne tai – svarbiausia. Kiek turiu, kiek užsidirbu, tiek man užtenka. O vyrai?.. Turbūt labiausiai aš ieškau supratimo. Kad jausčiau, jog šalia – artimas žmogus. 

O jie jumyse mato...

...aišku, stereotipą. Juk jeigu mėgsti puoštis ir esi simpatiška blondinė, dauguma net neabejoja, kad nieko gero iš tavęs tikėtis neverta... Bet jeigu išvaizdą tapatinate su žmogumi, patys esate kvaili. Būna net atvejų, kai tenka aiškinti, kad diplomo aš nenusipirkau, kad mokiausi pati ir buvau tarp pirmūnių. O būna, kad dažnas mano, jog esu pasikėlusi. Kartais ir prieiti baiminasi. Esu net girdėjusi: „Tai jinai jau tikrai turės kokį kietą draugą... aišku, turės...“
Taip, turiu draugą. Jau penkerius metus. Bet jis – gana paprastas žmogus. 

Kodėl niekur viešai su juo niekada nesirodote?

Į renginius vaikščioti su draugėmis – kur kas smagiau. Be to, jis nėra žmogus iš pramogų pasaulio, jam nepatinka. Tai kam jį temptis? Tik tam, kad parodyčiau visiems?

O kas jus stabdo nuo tradicinės šeimos kūrimo?

Be abejo, kada nors ištekėsiu. Visas gyvenimas man prieš akis – aš dar labai jauna (juokiasi). Žinau, kad vestuvės – smagi šventė, žinau, koks jausmas tuoktis vilkint baltą suknelę, ir daugiau tokios nenoriu. Santuoka ar koks nors socialinis statusas nėra mano gyvenimo siekis.

Norėjau klausti, kada pastarąjį kartą pasimatyme buvote. Bet dabar suprantu, kad prieš penkerius metus...

Tai kad mes iki šiol su draugu į pasimatymus vaikštome, nes kartu negyvename. Taip smagiau: turi šventę, o ne kasdienę rutiną.

Va, kol kalbamės, jūsų telefonas nerimsta. Viena po kitos pypsi įkritusios žinutės...

Draugas – labai pavydus (kaltai šypteli). Neatsakau į kelias žinutes, tai jau nervinasi. Jaunas... Bet man vyresni vyrai ir nepatinka. Nuobodūs... Esu net ir iš vienmečių girdėjusi: „Tu man per staigi, per temperamentinga.“ Taip, aš noriu šokti, judėti. Klubuose be vargo nurungiu net gerokai jaunesnes ir sėkmingai persivilioju jų vaikinų dėmesį. 

Draugui yra ko pavydėti: vyrai turbūt šniūrais aplinkui vyniojasi...

Į feisbuko draugus jau per tūkstantį žmonių laukia. Anksčiau dar žiūrėdavau, kas čia siūlosi. Dabar jau nekreipiu dėmesio. Jeigu norės susipažinti, rimčiau tegu pasistengia nei per feisbuką... Dėmesio tikrai niekada nestokojau. Tiesa, seniau atrodžiau kitaip – tamsiais plaukais. Juk mano akys – tamsiai tamsiai rudos. Ir iš prigimties aš – tamsiaplaukė. Bet dar nuo pradinių klasių, pamenu, pavydžiai žiūrėdavau į visas, kurios turėdavo ilgas šviesias kasas. Todėl jau daugiau nei penkiolika metų esu blondinė. Tamsiaplaukė aš atrodyčiau labai griežta, o gyvenime visą laiką esu linksma, visada šypsausi, esu geros nuotaikos. Todėl man priimtinesni šviesūs plaukai.

Jūsų bomba sprogo, kai ryškiai rožine suknele pasirodėte šiųmečiame Vienos pokylyje.

Ne, šiek tiek anksčiau: kai Vilniuje vyko vakarėlis, kurio tema buvo auksinė spalva. Atvažiavau į jį pasipuošusi įspūdinga auksine mažute suknele. Pasirinkau batelius, rankinę, net makiažą atitinkamą pasidariau. Tada mane ir pastebėjo fotografai bei interneto komentatoriai: pasisakymų buvo tiek, kiek net apie Bunkę nėra buvę. Paskui jau buvo ir Vienos pokylis su, mano manymu, dar gražesne suknele. Jaučiu malonumą ateiti į renginį pasiruošusi: atitikti aprangos kodą, suderinti visas detales. Mėgstu žiūrėti „Fashion TV“, stebiu visas naujausias kolekcijas, suprantu, kas madinga, kas dera. Ir žinau, kad mano Vienos pokylio suknelė nebuvo nesąmonė.

Skaitote apie save komentarus internete ir nė kiek nesigraužiate?

Pasvarstau: „Na, ir ką tokio aš buvau ten apsirengusi? Suknelę vilkėjau... Graži, dydis geras. Bateliai... Aha, puikiai priderinti. Tai kas ten galėjo būti klaikaus? Į save geriau pasižiūrėkite!“ Aš dar mokykloje buvau išsiskirianti. Pati pirmoji pradėjau dažytis, plaukus sukti. Tas beformes tarybines uniformas pati persisiūdavau: maniškė turėdavo būti trumpa ir prigludusi. O eidama į miestą, slapta įsidėdavau mamos aukštakulnius ir išėjusi iš namų persiaudavau. Nuo mažens mėgau išsiskirti. Kai gimė sūnus, net stumdama vežimėlį būdavau su trumpa suknele, aukštakulniais ir šukuosena. Ir visada – ilgais nagais. Mama net piktindavosi: „Kaip tu kūdikį sugebi išlaikyti, neapdraskyti?“ Bet užaugo tas kūdikis sveikas ir geras. O pilkos manęs niekada nepamatytumėte. Net pirkdama kokį drabužį po namus vaikščioti, niekada nesirinkčiau juodo ar pilko. Mėgstu spalvas.

Bet norint būti savimi reikia daug drąsos!

Jos tikrai reikia. Kad ir dalyvavimas „Martini“ atrankoje. Viena draugė manęs klausė: „Ar nebijosi eiti vienu podiumu su tokia pripažinta gražuole kaip Valentaitė?“ Tąkart susimąsčiau. O ko bijoti? Kiekviena kažką savo turime: taip, ji labai graži, elegantiška, bet aš daugiau ugnies, temperamento turiu. Perėjau podiumu ir pasidėjau dar vieną pliusiuką drąsos konkurse. Kai gaunu pasiūlymą, visada pagalvoju: kas bus, jeigu nepasinaudosiu ir jeigu pasinaudosiu. Gal ateis toks laikas, kai nieko nebesiūlys. Dar prisisėdėsiu ant sofos prie televizoriaus ar su knyga rankose.

Kai pradėsite šokti televizijoje, ir vėl pasipils ne patys maloniausi komentarai.

Neimu į galvą. Po pirmų straipsnių, aišku, paskaičiau komentarus, bet mane tik juokas suėmė. „Žmonės, koks jūsų reikalas?“ – pagalvojau. Išsakytų man tai į akis kas nors, tikrai rasčiau ką atsakyti. O anonimai manęs nejaudina. Mėgstu frazę: „Jeigu tau už nugaros daug kalba, vadinasi, esi priekyje.“

Pavadinta „tipiška kauniete“ įsižeidžiate?

O kas čia tokio? Kiekvienas miestas turi savo stilių. Vilniuje jis gal kiek subtilesnis, elegantiškesnis. Kaune mes mėgstame ryškesnes spalvas. Negi visi kaip degtukai turime būti?

O lyginimas su lėle Barbe skaudina?

Man tai greičiau net komplimentas: nesu nei tokia liekna kaip Barbė, nei tokia aukšta. Tik kai apsiaunu aukštakulnius, paaugu. Maniškiai – labai aukšti: penkiolikos centimetrų. Su tokiais galiu kad ir bėgti, nepavytumėte. Mano ūgis – maždaug 163 centimetrai, o pridėjus batelius – tiesiog akyse užaugu. Beveik modelis, jei pilvą įtraukiu (kvatoja). Tikrai nesu kūda, tiesiog moku apgauti kitiems akis.

Ar jumyse yra kas nors dirbtino?

Ir taip, ir ne. Juk moteris jau yra nenatūrali, vos tik išsiplauna galvą, nes ji nebėra natūraliai riebaluotais plaukais. Išėjusi iš soliariumo ji jau nėra natūraliai balta. Dvidešimt pirmame amžiuje būtų kvaila ignoruoti šiuolaikines galimybes. Nežadu senti, todėl kai tik reikės, tikrai gražinsiuosi. Tik svarbu suvokti, kad grožis priklauso ir nuo gyvenimo būdo, nuo vidinio nusiteikimo. Aš, pavyzdžiui, esu visiška abstinentė, niekada gyvenime nesu gėrusio alkoholio ir rūkiusi. Ir man to visai netrūksta. Aš apskritai esu labai racionali ir vaikštanti žeme. Nesu romantikė ir net mano drabužių stilius – seksualiai sportiškas, ekstravagantiškas.

Išvaizda tikrai apgaulinga, nes atrodote būtent tokia, kuriai reikia, kad šalia būtų tvirtas vyras ir viskuo rūpintųsi, savo moterį ant rankų nešiotų...

Oi, ne... Esu tvirta, galiu dar ir kitiems savo petį pasiūlyti. Kai rasiu tvirtesnį už save, tada ir kelsime vestuves. Juk reikės pritrenkiančiai gražią suknelę viešai parodyti (juokiasi).