Prieš šešerius metus iš tiesų ryžotės neeilinei operacijai – pašalinti abi krūtis.
Taip, tuomet tai buvo pagalbos šauksmas. Buvau per žingsnį nuo vėžio. Tada kas du mėnesius turėjau lankytis pas gydytojus, kas du mėnesius vaikščioti pas momologą. Ir kaskart nežinia – ką jie ras šį kartą? Amžina baimė... Toje baimėje gyveni nuolat, nes jei ne dabar, tai po dviejų mėnesių ar dar po dviejų gali išgirsti labai liūdną žinią: „Jums – vėžys.“
Visi bijo tokios diagnozės, bet jums buvo tik tikimybė.
Labai didelė tikimybė. Mano mama mirė nuo krūties vėžio būdama vos trisdešimt aštuonerių – jaunesnė negu aš dabar esu. Pamenu, man nė trisdešimties nebuvo, kai prasidėjo problemos su krūtimis, nuo trisdešimt dvejų jau kas du mėnesius ėjau pas gydytojus. Be to, buvo labai sunku tikrinti mano krūtis: audinys – beprotiškai tankus, net echoskopu sunku pastebėti pakitimus, neįmanoma atlikti biopsijos, krūtys – be galo kietos, negali nieko užčiuopti. Gydytojai sakydavo, kad mano krūtys – kaip vynuogių kekė ir nežinia, kada koks darinys, kurių buvo daugybė, taps piktybinis. Vien tai, kad pas gydytojus turėjau vaikščioti kas du mėnesius, signalizavo, kad nėra gerai. Dar ir baimė, jog pasikartos mamos likimas, paskatino priimti tokį sprendimą. Reikėjo gelbėtis, nes tik laiko klausimas buvo, kada susirgsiu onkologine liga. Tikrai ne pati ją susigalvojau – tai buvo nieko gero nežadanti gydytojų prognozė. Galų gale ir ne aš pasiūliau: „Padarykite man mastektomiją!“ Tai buvo gydytojų pasiūlymas.