Dianos laiškas mamai. „Niekada nepamiršiu jaukių vaikystės akimirkų su stalo žaidimais“

Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.

Tuomet buvo vasara, kvepėjo tik prieš kelias akimirkas nupjauta žole, o visus mus svilino karšta saulė. Buvo taip gera viduje, nes žinojom, kad nereikia skubėti.

Tuomet ir susimąsčiau, kad vasariškame laike norėčiau užstrigti ilgam, galbūt ir visam laikui, visam gyvenimui. Tai buvo viena gražiausių vasarų per visą kol kas dar neilgą mano gyvenimą.

Rankoje gulėjo nusvirusi nauja knyga, ir tuomet prisiminiau, kad visi man nuolat kartoja, kad knygų skaitymą aš perėmiau iš mamos.

Visi jie buvo teisūs, nes meilę knygoms atradau tuomet, kai mama mane išmokė raides sudėti į skiemenis, o skiemenis paversti žodžiais. Mama mane išmokė ne tik skaityti.

Atrodo, ji mane išmokė ir moko visko, ko, jos manymu, man prireiks, kai žingsniuosiu jau savo pačios išmintu taku. O juk jo pradžią ji man ir parodė. Išties savo kelią pačiam atrasti nėra taip jau ir lengva.

Galbūt, jei ne mama, aš iki šiol nemokėčiau važiuoti dviračiu, kuris man jaunai atrodė toks svarbus. Galbūt neturėčiau tokių gražių prisiminimų, kai nusimušus kelią, ji man sakydavo, jog gyslotis yra stebuklinga žolelė, nuo kurios skausmas dingsta greičiau nei oras iš sprogusio baliono. Ir išties – skausmas dingdavo greičiau jau vien todėl, kad ji pasakodavo tai taip įtikinamai, jog išorinis skausmas buvo lyg įsidūrus agrastų krūmo spygliuku.

Tikriausiai niekada nepamiršiu tų akimirkų, kai lauke užsidegus auksiniams žibintams, nesvarbu, kas suptų mus aplink – žiema, vasara, pavasaris ar ruduo, mes tiesiog susėdusios žaisdavome. Žaidimai buvo įvairūs: nuo domino kaladėlių iki logiškai apgaulingų šaškių.

Tuomet visą patalpą pildydavo mūsų pokalbiai apie mamos vaikystę, kurioje buvo daugybė linksmų nuotykių, nors man ir būdavo sunku įsivaizduoti, kaip mama atrodė mano metų. Juk ji visada buvo mano mama, kuri tik stebėdavo mano vaikiškai kvailas išdaigas.

Galiausiai aš paaugau, ir visi buvę linksmi vakarai tapo be galo niūrius tūnant atskiruose kambariuose ir deginant atskirus žiburius. Visi mūsų žaidimai buvo užkloti vis naujesniu dulkių bei senesniu prisiminimų sluoksniu ir tūnojo giliai paslėpti spintoje.

Todėl mes ir nežinom, kad paskutinį kartą mylėdami, mes ir mylime paskutinį kartą.

Kartais noras vaikiškai prisėdus prie stalo vėl sužaisti kortomis ar šaškėmis grįžta. Bet laikas... Jis tiesiog bėga, neužmiršdamas paimti nė vieno ir nesuteikdamas galimybės nei man, nei kitiems pasilikti visam laikui toje vasaroje, toje nerūpestingoje ir laimingoje vaikystėje.

Todėl mes ir nežinom, kad paskutinį kartą mylėdami, mes ir mylime paskutinį kartą.

Kartais aš mamai nepasakau viso to bičių spiečiaus minčių, bet mama gali visada tvirtai žinoti, kad aš ją myliu. Ir, manau, aš taip pat galiu pasakyti, kad mama mane visada palaikys, net jei kartais trumpam užsimiršusi, iš savo praminto keliuko išsukčiau į kryžkelę, sudominta neregėtių kraštų. Mama palaikys net ir tada, kai visi aplinkui sakys, kad reikia keliauti savo jau išmintu keliu.

Galėčiau kabinti tau daugybę medalių dėl visų gerų darbų, bet dabar pasakysiu tik šiuos žodžius: Ačiū, kad esi.

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“. 

Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.

Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.

Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.