„DiArchy“ magė D.Gaičiūnaitė-Dirmė su vyru mini krištolines vestuves: vietoje šventės – skausmas

„15 bendro gyvenimo metų – gražus skaičius, planavome suorganizuoti šventę. Norėjome pakviesti tėvus, gimines, bet dabar neturime laiko šventėms ar atostogoms, nes mūsų pilietinė pareiga – padaryti viską, kad Ukrainos našlaitės liktų saugios.

Nors vasara yra atostogų ir pramogų metas, visgi mums ji šįkart kitokia. Atšvęsti krištolines vestuves dabar nepavyks, bet tai gera proga prisiminti mūsų meilės pradžią ir pažiūrėti vienas kitam į akis. Manau, kad per 15 santuokos metų patekę į skirtingas situacijas sugebėjom išbandyti savo jausmus. Galiu pasakyti, kad per bendro gyvenimo metus tikrai buvo visko. Kartu praėjome per skirtingus meno stilius: Klasicizmą, Romantizmą, ir pagaliau Realizmą“, – prisipažįsta D.Gaičiūnaitė-Dirmė.

Viską pradėjo nuo nulio

Diana ir Virgilijus susipažino prieš 25-erius metus. Kol Virgilijus studijavo Lietuvoje, 19-metė Diana keliavo po visą pasaulį su magijos teatro „DiArchy“ pasirodymais. Tuomet mylimieji neskubėjo įteisinti santykių ir bendrų ilgalaikių planų nekūrė.

„Kai susipažinome, buvom labai jauni – 19 ir 20 metų, neturėjome nieko. Tiesa, pas Virgį buvo raudona mašina. Jis labai žavingai atrodė sėsdamas prie vairo, su baltais šortais ir marškinėliais, su raudona sportine kepure ant galvos“, – prisimena Diana ir prisipažįsta, kad ji tuo metu turėjo tik lagaminą, į kurį tilpdavo visi jos daiktai.

Tuo metu kartu su broliu Arvydu Gaičiūnu ji aktyviai koncertavo, gastrolių grafikai buvo suplanuoti metams į priekį. Kai retkarčiais grįždavo į Druskininkus, Diana būdavo tikra, kad sulauks Virgilijaus skambučio.

„Po 10 metų susitikimų, išsiskyrimų ir savęs ieškojimų pagaliau sulaukiau iš Virgio sidabrinės dėžutės su auksiniu žiedu, ir ištariau „Taip“, – dalinasi savo prisiminimais Diana. – Kai nutarėme gyventi kartu, tada supratau kas yra meilė. Meilė, tai kada gįžti namo iš darbo pikta ir alkana. Jis taip pat po darbo, taip pat pavargęs. Tyliai apsikabinam. Taip ir stovime. Ir iš karto tampa lengviau gyventi, o visos problemos atsitraukia. Abu supratome, kad atrasti savo žmogų ne taip paprasta, ir jeigu jau likimas padovanojo tokią dovaną, tai ją reikia saugoti. Laimė yra tada, kai myli ką nors, kas myli tave“, – sako Diana ir patikina, kad visada jaučia vyro palaikymą, ypač sunkiose situacijose.

„Kartu mes stipresni nei po vieną. Jei norite eiti greitai, eikite vienas, jei norite nueiti toli, eikite kartu su kuo nors kitu“, – prabilęs apie šeimyninę laimę priduria ir Virgilijus.

Įdomu tai, kad penkioliktosios santuokos metinės vadinamos krištolinėmis. Tarsi pamokos išmoktos, santykiai poroje itin aiškūs ir skaidrūs, kaip stiklas ar krištolas.

„Nepasakyčiau, kad pasiekėm tokio aukšto lygio skaidrumo! – juokiasi Diana. – Pusę metų gyvenau Japonijoje, ten krištolas yra susijęs su sustingusiu drakono kvėpavimu. Šis kvėpavimas atspindi praeities, ateities ir dabarties visumą. Visa tai yra susituokusios poros gyvenime: bendra praeities patirtis, bendra dabartis ir bendri planai, kurie veda į priekį“.

Visgi, nepaisant išorinio blizgesio – krištolas yra gana trapus. Neatsargus elgesys su juo gali baigtis liūdnai. Stiklas lengvai suduš arba pasidengs dulkėmis. Taip pat ir su meile! Santykiai – tai abipusis procesas, o kad jie būtų sėkmingi, du žmonės turi į juos investuoti.

„Žinote, kaip sakoma, jei norite eiti greitai, eikite vienas, jei norite nueiti toli, eikite kartu su kuo nors kitu. Pasirinkimas visada priklauso nuo jūsų. Svarbiausia niekada nepamiršti, kad žmogus vertingesnis už daugybės karatų deimantus, už blizgesiu spindintį krištolą ir net už švariausią vandenį“, – sako Diana.

Nors pora neslepia, kad jų šeimoje kartais kyla kivirčų, Diana prisipažįsta, kad neįsivaizduoja gyvenimo be mylimojo Virgilijaus, o jis niekada nepavargsta žavėtis žmona.

„Per laiką supratome, kad santykiuose turi būti gera abiems. Gal kažkam patinka aistros – ginčai ir susitaikymai, ašaros, durų trankymai, išvykimai iš namų. Mūsų pasirinkimas kitoks. Norime ramybės ir stabilumo. Todėl mūsų santykiai su laiku tik gerėja, o nekalbadieniai vis trumpėja“, – šypsosi moteris.

Sudėtingas išbandymas, vertęs mąstyti, ar eiti skirtingais keliais

„Mūsų šeimoje vaikų nėra. Anksčiau buvo sunku tai priimti, bet turėjome tą išgyventi ir judėti toliau“, – prisipažįsta Diana.

Jei kalbėtume apie tai, koks yra skaudžiausias klausimas bevaikei porai, tai klausimas – „kodėl neturite vaikų?“. D.Dirmė neslepia, kad nuo netaktiškų klausimų ir patarimų kartais norėjosi pabėgti į negyvenamą salą.

„Keletą metų buvome tiriami ir gydomi, praėjome daug nemalonių procedūrų. Pykomės, taikėmės, atrodė, kad turime nepasiekiamą tikslą. Turėjome perlipti sieną, išmokti susitaikyti… Tai buvo tikrai sudėtingas išbandymas, vertęs mus mąstyti, ar tęsti bendrus planus, ar eiti skirtingais keliais. Jei būtų didžiausias tikslas susilaukti atžalų, tai ir būtume išsiskirstę. Tačiau nutarėm, kad galime viską nugalėti kartu“, – atvirauja Diana.

Žvelgdama atgal moteris supranta, kad visi sunkumai nebuvo veltui.

„Man atrodo, kad per šiuos išbandymo metus mes su vyru labai pasikeitėme. Anksčiau mums atrodė, kad viskas turi būti taip, kaip mes norime, kaip suplanavome. Dabar supratome, kad reikia orientuotis ne į tai, ko neturime, o į tai, ką turime.

Dabar turime laiko geriems darbams, ir apskritai – bet kokiems globaliems gyvenimo pokyčiams. Mes laisvi ir atviri tobulėjimui. Nors savų vaikų nėra, turime meilės perteklių, šia meile galime dalytis su visais aplinkiniais. Galime nuveikti ką nors naudingo – padėti draugams, tėvams ir net nepažįstamiems žmonėms. Galime padėti vaikams kurie liko be tėvų globos. Šiame etape ir esame dabar“.

Ukrainos našlaitės išgyveno nevaikišką dramą

Gyvenimas kartais mus nustebina, kai netikėtais būdais sukuria istorijas, kurių galėtų pavydėti literatūra ir kinas. Deja, ši istorija ne iš filmo ar knygų. Tai tikra gyvenimo drama, kuri nutiko vaikams iš Ukrainos vaikų globos namų.

„Vieną dieną, maždaug prieš metus nutariau aplankyti Ukrainos vaikų namus. Po kelių mėnesių planavimų kartu su drauge atskridom į Kijevą. Vežėm krūvą dovanų ir lauktuvių. Kai atvykome jau buvo tamsu, bet vaikai nemiegojo, laukė svečių iš Lietuvos. Susipažinom ir kartu suvalgėm kalną saldainių. Tuo momentu ir mano požiūris į gyvenimą apsivertė.

Kai Ukrainoje prasidėjo karas, bėgdami nuo pavojaus sirenų ir sprogstančių bombų, vaikai iš tų pačių vaikų namų atvyko į Lietuvą. Sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi šitiems vaikučiams. Tėvų netektis, smurtas, absoliuti globėjų kontrolė, karas, nakvynės šaltame rūsyje ant grindų, kur nėra saulės“.

Vėliau paaiškėjo, kad vaikus lydintiems globos atstovams Lietuva galimai nebuvo paskutinė stotelė. Vaikai pradėjo pasakoti apie patirtą psichologinį smurtą bei galimas prekybos žmonėmis užuomazgas gimtojoje šalyje, dėl to Lietuvoje prasidėjo ikiteisminis tyrimas.

Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl galimos prekybos žmonėmis, merginos pasitikėjo atsakingomis Lietuvos institucijomis ir papasakojo, kad vaikų namai priklauso religinei bendruomenei. Taip pat prabilo apie juose nuolat patiriamą spaudimą, kad vaikus periodiškai išveža į JAV, tikino, kad prieš juos naudojamas psichologinis smurtas, draudžiama bendrauti, palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais. Tokia informacija buvo gauta bendraujant su vaikų namų auklėtinių paauglių merginų grupe.

„Už tai, kad mergaites sąžiningai papasakojo apie joms žinomas aplinkybes Lietuvos institucijoms, iš Ukrainos globėjų pusės prasidėjo grasinimai, kad „išdavikai“ bus nubausti, kai vaikai grįš atgal pas globėjus. Taip pat manipuliuodami kitais vaikais, kiršino, skatino konfliktus. Jie pažadėjo perauklėti nepaklusniąsias, įdarbinant prostitutėmis ar uždarant į psichoneurologinę ligoninę... Pareiškė, kad kai merginos grįš atgal, joms jokios teisės nepadės. Ar įsivaizduojate, kas būtų, jeigu jos grįžtų į karo apimtą šalį?“.

Diana pasakoja, kad kiti paskatinti auklėtiniai pradėjo atvirai tyčiotis iš mergaičių, žemino, stumdė, apipildavo vandeniu, prasivardžiuodavo, veržėsi į asmeninę erdvę. Jos pastarosiomis savaitėmis neišeidavo iš kambario, neidavo valgyti, jautė nuolatinę įtampą ir baimę.

Dabar dėl smurto ir galimo vaikų teisių pažeidimo prasidėjo antras ikiteisminis tyrimas.

„Nepaisant merginų pagalbos prašymų, nereaguojant į mano pranešimus apie grėsmę keliančią situaciją, mergaitės ilgą laiką nebuvo atskirtos nuo smurtaujančių vaikų ir kaip tik atvirkščiai – buvo per prievartą bandomos integruotis pas smurtautojus. To rezultatas – viena iš merginų dėl epilepsijos priepuolio atsidūrė ligoninėje. Jai nustatyta sunki depresijos forma.

Visi mes girdėjome apie tragiškus atvejus, kurie nutinka vaikų namuose ir žinome, kokią didelę žalą tai daro vaiko psichikai. Merginos pasakojo man apie tai, kaip stipriai jos kenčia nuo pastovaus spaudimo ir patyčių jų atžvilgiu“.

Sužinojusios apie rengiamą globos namų vaikų grįžimą į Ukrainą, mergaitės taip išsigando, kad buvo nusprendusios pakelti prieš save ranką, viena jų netgi parašė atsisveikinimo laišką. Diana atskleidė, kad dabar mergaitės gyvena krizių centre.

„Už tai, kad mes su vyru joms padedame, mums uždraudė jas lankyti ir net susitikti. Pasakysite – negali būti! Paskutiniu metu labai dažnai girdžiu šitą frazę. Liūdnai atsidūstu ir pasakau, kad tai iš tikrųjų vyksta. Ir vyksta dabar! Šiuo metu mergaičių likimai yra sprendžiami labai abejingai. Niekas negina jų interesų, jos neturi teisinės pagalbos.

Prašau visų, kurie dabar laiko vaikų likimus savo rankose, neleisti atimti iš merginų jų įstatymines žmogaus teises naudotis savo dokumentais, mokytis, bendrauti su kitais žmonėmis. Neatimkite iš jų galimybės išsakyti savo nuomonę ir būti išgirstoms prieš priimant sprendimus, kurie įtakoja jų pačių gyvenimą ir ateitį. Noriu tikėti, kad šioje itin sudėtingoje situacijoje mums visiems rūpi teisingumas pačių silpniausių, vaikų likusių be tėvų globos atžvilgiu“.

39 vaikai iš vaikų globos namų jau išvežti atgal į karą, mergaites kol kas paliko Lietuvoje, tačiau tikimybė, kad jas gražins ten, kur joms gresia persekiojimo pavojus ir sprogstančios bombos, išlieka labai didelė.

„Pagalvokite, tai tėvų likimo valiai palikti vaikai, nėra kam jų ginti. Man labai gaila, kad joms tenka pereiti per tokius sunkius išbandymus. Neįmanoma patikėti, kad 21 amžiuje galima uždaryti vaikus, drausti bendrauti, ignoruoti, slėpti nuo jų informaciją. Tai, kas vyksta su merginomis yra klaida, žiaurus nesusipratimas“, – sako Diana Gaičiūnaitė-Dirmė ir minėdama savo vestuvių metines labiausiai nori teisybės šioje istorijoje ir ramybės mergaitėms.

Fotogalerija: