Didelės daniškos vestuvės: lietuvė Rūta susituokė su pastore Vibeke – žiedus nešė poros šuo Baika

Rūta Jonuševičiūtė ir Vibeke Bidstrub / Asmeninio albumo nuotr.
Ugnė Martusevičiūtė, 15min
Šaltinis: Žmonės
AA

Prieš penkerius metus emigravusi IT projektų vadovė Rūta Jonuševičiūtė (34) Danijoje atrado laimę – čia ji sutiko liuteronų bažnyčios pastorę Vibeke Bidstrub (33), kuriai neseniai prisiekė amžinąją meilę vienoje gražiausių Kopenhagos bažnyčių.

„Man lengviau kalbėti Lietuvai, kai esu Danijoje. Čia toks mano saugus burbulas“, – interviu 15min pripažįsta Rūta ir pasakoja apie išskirtines tarptautines vestuves, kuriose dalyvavo 120 svečių, o renginio vedėju tapo aktorius Dominykas Vaitiekūnas.

Rūta, šiandien su Vibeke jau esate susituokusios, tačiau pradėkime nuo kelio iki santuokos. Kaip judvi susipažinote?

Susipažinome Amsterdame prieš daugiau nei penkerius metus. Prieš penkerius emigravau į Nyderlandus, ten gavau įdomų darbo pasiūlymą „Canon Europe“ įmonėje būti IT projektų vadove.

Šioje šalyje aš nieko nepažinojau, bet galvojau, kad reikia su kuo nors susitikti, kadangi esu vieniša. Neilgai trukus susipažinome su Vibeke „Tinderyje“. Ji buvo atvažiavusi į Amsterdamą aplankyti savo geriausio draugo, kuris su ja nėjo išgerti alaus, tad nuėjome kartu.

Kitą vakarą mes susitikome vėl. Pati gyvenau viešbutyje, kurį suteikė darbas, tad truputį patingėjau važiuoti iki centro ir pasiūliau jai atvažiuoti į barą, kuris yra netoli mano buvimo vietos. Tikėjausi, kad atsisakys, bet vis dėlto ji atvažiavo. Tada labai nustebau. Taip prasidėjo draugystė.

Rūta Jonuševičiūtė ir Vibeke Bidstrub / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manai, ar meilė Vibeke buvo iš pirmo žvilgsnio, o gal viskas vystėsi palaipsniui?

Nežinau, ar tikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Man Vibeke iš karto pasirodė labai įdomi, nes yra daug keliavusi, kaip ir aš. Gal tai buvo labiau smalsumas iš pirmo žvilgsnio.

Kadangi ji tuo metu gyveno Kopenhagoje, o aš – Amsterdame, tai į mūsų santykius iš pat pradžių labai rimtai nežiūrėjau.

O kada vis dėlto atėjo tas suvokimas, kad nori su ja sieti savo ateitį?

Gal po kokio mėnesio ar kelių nutarėme pabandyti. Iš pradžių daug važinėjome viena pas kitą, susitikdavome kas tris savaites. O dar ir į Lietuvą turėjau vis grįžti, nes ten sugalvojau baigti psichologijos kursus. Tai taip ir keliavau iš Amsterdamo į Kopenhagą, į Vilnių ir vėl į Amsderdamą.

Rūtos Jonuševičiūtės ir Vibekes Bidstrub vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Užsiminei, kad Vibeke tau iškart pasirodė labai įdomi. Kokios jos savybės tave labiausiai žavi?

Man labiausiai patiko jos smalsumas ir atvirumas gyvenimui. Vibeke turi rimtą pastorės darbą, reikalaujantį atitinkamų emocijų. Juk dažnai jai tenka turėti reikalų net ir su mirtimi.

Man miela, kad jai gaila laiko, pavyzdžiui, tokiems dalykams kaip kojinių rūšiavimas. Dėl to Vibeke visada nešioja skirtingas, kadangi sumeta visas į stalčių ir ką ištraukia, tą ištraukia.

Ji turi daug gilumo, bet daug ir lengvumo. Toks įdomus miksas. Turi gražų etinį, vertybinį ir filosofinį požiūrį, bet kartu ir geba iš savęs pasijuokti. Su ja yra nenuobodu gyventi.

Mes gyvename dideliame name, kuriame yra papildomi trys kambariai. Jame nuolat būna daug žmonių, kartais net koks draugas pagyvena. Tiek man, tiek jai patinka turėti svečių.

Jau kurį laiką gyvenate Danijoje. Ar dažnai aplanko Lietuvos ilgesys? Ko ilgiesi labiausiai?

Žinoma, labai pasiilgstu. Ir stengiuosi į ją kuo dažniau grįžti. Aišku, dėl pandemijos tai ne visad pavykdavo. Pasiilgstu ir šeimos, ir draugų, ir pažįstamos aplinkos.

Lietuvoje nereikia galvoti apie taisykles, nes jos yra aiškios ir savaime suprantamos, pavyzdžiui, kur ir kaip parkuoti automobilį. Danijoje nuolat reikia mokytis ir galvoti.

Vibeke Bidstrub / Asmeninio albumo nuotr.

Atsimenu, Danijoje stabtelėjau šalikelėje ir įjungiau avarinį. Lietuvoje tai būtų normali praktika, o čia gavau 150 eurų baudą. Taip nutiko todėl, kad privažiavusi policija paklausė, ar turiu kokių techninių problemų. Aš jų neturėjau. Dabar jau žinau, kad avarinio įjungimas negalimas be svarios priežasties.

Bet visada būna tokia pradžia, o vėliau viskas susitvarko. Mokausi ir danų kalbos, pamažu sekasi vis geriau ir geriau.

Lietuvoje įstatymai nėra palankūs LGBT+ poroms, tačiau po truputį artėjame link pokyčių, nes Seime svarstomas Partnerystės įstatymas. Ką pati galvoji apie dabartinę situaciją?

Lietuvoje daug žmonių bijo kitų kitoniškumo, buvimo kitokiu ir tame mato visokių nepagrįstų grėsmių. Labai gaila, kad taip yra. Dėl to ir yra sunkus tas partnerystės įstatymo priėmimo procesas. Tikiuosi, kad mano aplinkoje esantys žmonės negalvoja, jog LGBT+ asmenys yra kažkokie kitokie. Juk esu ta pati Rūta, kuri buvau prieš jiems sužinant, jog man patinka moterys.

Danijoje šis įstatymas priimtas jau daug metų. Dėl jo vyrų ir moterų šeimos nesumažėjo.

Rūtos Jonuševičiūtės ir Vibekes Bidstrub vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Pakalbėkime apie jūsų vestuves. Visų pirma, daugumai knieti, kuri kuriai pasipiršo?

Mes buvome susitarusios, kad jokių pasipiršimų nereikia, esame už lygiavertiškumą. Tikriausiai Vibeke būtų norėjusi romantiškesnio momento, bet buvo taip, kad mes tiesiog pasikalbėjome. Per mano gimtadienį, prieš porą metų, pati Vibeke inicijavo šį pokalbį. Buvo pati pandemijos pradžia. Tai piršlybų kaip ir nebuvo, mes tiesiog susitarėme.

Kokių norų turėjote dėl vestuvių šventės? Ar ji buvo tokia, apie kokią ir svajojoje?

Viskas buvo labai fainiai. Pati niekad neįsivaizdavau, kad šventėje bus 120-imt žmonių. Bet žmonai buvo svarbu pakviesti visus. Vibekei nebuvo svarbu kur ir kaip švęsti, galėjo kelti šventę nors ir rūsyje, o man, vis dėlto, turėjo būti graži vieta.

Tai vestuvės įvyko Kopenhagos centre,  labai gražioje vietoje. Svečiai įsimylėjo mūsų šventės vedėją Dominyką Vaitiekūną. Tai jie buvo labai nustebę, kai Dominykas dar ir nuostabiai uždainavo. Tiesa, danai neturi šventės vedėjo tradicijos, dažniausiai vienas iš svečių šiek tiek padeda organizuoti. Bet man buvo svarbu, kad šventę vestų žmogus, kurio profesiniais gebėjimais aš pasitikiu. Ypač kai tiek daug svečių!

Rūtos Jonuševičiūtės ir Vibekes Bidstrub vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Galbūt abi buvote Dominyko Vaitiekūno gerbėjos?

Man labai patinka jo požiūris ir vertybės. Tas buvo svarbu. Šiek tiek jį žinojau iš anksčiau. O Vibeke pasitikėjo manimi ir susipažinusi su Dominyku pritarė man, kad jis bus puikus mūsų vestuvių vedėjas.

Vėliau sutarėme, jog jis atvažiuos su visa grupe. Dominykas daug ką dainavo angliškai. O šiaip šventėje turėjome dvi vertėjas, kurios vertė mūsų tėvams. Taip pat buvo lietuviams galimybė klausytis vertimo ir per ausines. Dėl to visi jautėsi labai įtraukti ir atsipalaidavę. Pasirūpinome net ir mažiausiomis smulkmenomis, todėl dėl nieko nereikėjo sukti galvos.

Ceremonijos metu vestuvinius žiedus nešė jūsų augintinis. Nesispyriojo?

Šuniukui Baikai – 10 metų, su juo problemų neiškilo. Man buvo svarbu, kad ceremonija bažnyčioje nebūtų pernelyg rimta. Šuns vaidmuo puikiai pasitarnavo. Taip pat rinkomės ir įdomesnes giesmes. Prie augintinio pritaisėme „Go Pro“ kamerą, tai nusifilmavo gražūs vaizdai.

Be to, mums išeinant iš bažnyčios, vargonai grojo Britney Spears „Toxic“. Čia toks įdomesnis momentas, bet pasirinkome todėl, kad Vibeke yra Britney Spears fanė.

Rūtos Jonuševičiūtės ir Vibekes Bidstrub vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.
Rūtos Jonuševičiūtės ir Vibekes Bidstrub vestuvės / Asmeninio albumo nuotr.

Jus rengė mados namai „Mas 924“. Esate dizainerės Monikos Kazakevičiūtės gerbėja? Galbūt turite ir daugiau jos kurtų drabužių?

Norėjau kažko lietuviško, kad derėtume tarpusavyje. Su Monika susiskambinome, vėliau susitikome Lietuvoje, patiko jos požiūris. Labai lengva buvo su ja bendrauti – padėjo susiderinti visą įvaizdį, parinko batus ir panašiai.

Tiesa, Monika atvyko ir į mūsų šventę, nes kaip tik buvo Kopenhagoje. Buvo smagu ją matyti.

Vestuvėse dalyvavo jūsų abiejų tėvai. Kaip jie priėmė faktą apie jūsų santykius?

Vibeke tėvai priėmė iš karto, nes danams tos pačios lyties žmonių santuokos nekelia jokios nuostabos. Jie labiau nesupranta, kodėl Lietuvoje kažkam tai kelia klausimų.

Rūta Jonuševičiūtė ir Vibeke Bidstrub / Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje tarsi reikia paruošti tėvus tokiam sprendimui. Mano mamai buvo tarsi kelionė link priėmimo. Pasakiau jai, kad man patinka moterys, kai buvau 24-erių. Atrodo, kad tėvams yra dar sunkiau, nei patiems vaikams. Nes jiems šis faktas atneša tarsi lūkesčių ir svajonių žlugimo jausmą. Jie susiduria su tomis pačiomis fazėmis, kaip ir ko nors netekus. Tai mano mamai buvo lygiai taip pat.

Tiesa, man lengviau kalbėti Lietuvai, kai esu Danijoje. Čia toks mano saugus burbulas.

Ar po vestuvių vykote į medaus mėnesį?

Jo neturėjome, nes savaitę po šventės iš viso buvau kosmose, o ir svečiai buvo šiek tiek užsilikę. Aišku, po to kiek gailėjomės, kad niekur nevažiavome. Kol kas neplanuojame irgi, bet gal žiemą važiuosime į Suomiją pamatyti Šiaurinės pašvaistės.

Ką apskritai dažniausiai veikiate kartu? Kokios veiklos jus jungia?

Mes su Vibeke veikiame daug kartu, bet turime ir savo gyvenimus. Vibeke turi filmų klubą, į kurį eina su drauge, aš žaidžiu krepšinį. Man patinka, kad santykyje nesame prilipę ir neleidžiam viso laisvo laiko kartu.

Kai ruošėmės vestuvėms, lankėme Lindyhop stiliaus šokius, gal vėliau dar pratęsime. Keliaujame, dažnai turime svečių, susitinkame su draugais. Dar turime ir šunį, kurį reikia prižiūrėti.

Rūta Jonuševičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Galvojate apie šeimos pagausėjimą ne tik augintiniu?

Pradedame apie tai galvoti. Danijoje yra daug pagalbinio apvaisinimo klinikų, tame labai daug sveiko požiūrio. Net ir vieniša mama gali pasinaudoti klinikos teikiamomis paslaugomis, jei nori turėti vaikų. Mūsų atveju irgi galėtume. Tame nėra jokio išskirtinumo. Niekas tuo nesistebi, viskas yra tiesiog normalu ir suprantama.

Jei Vibeke susilauktų vaiko, aš turėčiau pilną teisę būti įrašyta į jo gimimo liudijimą. O jame gali pasirinkti, ar nori, kad rašytų motina ir tėvas, ar kaip nors kitaip. Viskas yra pritaikyta.

Rūta Jonuševičiūtė ir Vibeke Bidstrub / Asmeninio albumo nuotr.

Kokia kalba mokytumėte kalbėti savo vaikus?

Norėčiau, kad jie mokėtų lietuviškai, bet nežinau, kaip būtų realybėje. Gal reiktų auginti vaiką tarptautinėje aplinkoje ir mokyti angliškai. Kada nors norėčiau pagyventi ir kokioje Kanadoje, ir Niujorke, tad norisi, jog vaikas augtų kosmopolitiškai. Bet kaip bus – neįsivaizduoju. Galėsime pakalbėti po kelerių metų (juokiasi).

Fotogalerija:

Rūta Jonuševičiūtė ir Vibeke Bidstrub (31 nuotr.)
+25
Skaitykite daugiau