Nė už ką nenorėčiau būti vaikas, pagalvoju stebėdama, kaip prie gretimo stalo kavinėje sėdinti mama dresuoja sūnų kas minutę liepdama tai nekalbėti pilna burna, tai nespoksoti į kitus žmones, nekrapštyti nosies, valgyti greičiau, susikaupti, kad neapsidrėbtų... Jei šitaip kas kalbėtų su manimi, siųsčiau taip toli, kad pareiti būtų sunku.
Nesuprantu tų, kurie su ilgesiu kalba apie jaunystę. Taip, turėti pakilusį užpakalį ir pilvą, kuris nedreba valantis dantis, gal ir nieko, bet būti suaugusiam yra daug smagiau: gali eiti, kur nori, draugauti, su kuo nori, dirbti, ką nori, vairuoti motorolerį, nesirišti šaliko, per naktį žiūrėti pasirinktą filmą, keiktis, valgyti ledus ir į zoologijos sodą nueiti ne tik tada, kai tave kažkas nuveda už rankos.
Bet ne visi iš mūsų užauga. Gal iš išorės ir atrodome savimi pasitikintys, savo kelią žinantys suaugusieji, bet giliai viduje vis dar esame baimių pilni bejėgiai darželinukai. Gaila, kad „Google Maps“ nėra nuorodų į didelių žmonių pasaulį, – būtų daug paprasčiau. Bet šiai kelionei, tiesą pasakius, nei universiteto diplomų, nei įspūdingo CV nereikia. Greičiau jau kaip pasakose – maišelio su duona ir patogių batų. Nes kelionė į suaugusį save visų pirma prasideda nuo pasitikėjimo savimi. Pasitikėk savimi. Du žodžiai, kurie skamba labai paprastai, bet yra ne taip lengvai įgyvendinami. Mes ignoruojame nuojautą, daviklius, kurie rėkte rėkia: ten eik, ten neik, tas gerai, anas blogai. Ne, mes kaip maži vaikai puolame gyventi taip, kaip liepia pasirinkti autoritetai, o jei kas nepasiseka – jų kaltinti, kad davė prastą patarimą. Bet rinktis, kieno klausyti, taip pat yra atsakomybė. Jei esame suaugusieji, privalome ją prisiimti: pasverti kiekvieną žodį, kurį išgirstame, patikrinti informaciją, kuria vadovaujamės. Dabar, kaip niekada iki šiol, jūs turite teisę neklausyti kitų. Vaikai jos neturi, tad naudokitės tuo, kad esate suaugę.