Dienos šviesą išvydo Renios Spiegel dienoraštis: kraupios istorijos liudijimas 70 metų gulėjo seife Niujorke

„Renios dienoraštį“ į lietuvių kalbą jį išvertė Ugnė Ražinskaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Eližbieta Bellak papildė dienoraštį įžanga, pastebėjimais ir baigiamuoju žodžiu. Seserys buvo itin artimos, gal todėl, kad abi – itin meniškos natūros. Renia – rašė esė ir poeziją, Elžbieta – vaidino. Jaunėlės talentas buvo atrastas, kai ji vos 8-erių pradėjo vaidinti lenkų filmuose. Deja, abiejų seserų karjerą nutraukė karas.

Nuo 15 iki pat savo mirties savo mintis liejusi dienoraštyje, 18-os Renia buvo nužudyta.  Elžbietai pavyko išsigelbėti, ji su savo vaikais gyvena Niujorke. Tiesiai iš ten – Elžbietos Bellak ir Augustės Gittins pokalbis.

Ilgus metus gyvenote tarsi atskirai nuo savo žydiškojo identiteto. Ar galų gale jį susigrąžinote?

Augau šeimoje, kuri nebuvo ypatingai religinga. Gimiau žyde, močiutė per Šabą uždegdavo žvakes, tačiau kasdien tikrai nesimelsdavome. Mama tikėjo, kad katalikybė išgelbėjo mus visus, – emigravę į Jungtines Amerikos Valstijas tapome tarsi visiškai naujos asmenybės – turėjome kitus vardus ir praktikavome katalikybę. Aš lankiau katalikišką mokyklą, o mama eidavo į bažnyčią.

Visada žinojau, iš kur esu atvykusi, tačiau Niujorke susikūriau sau naują gyvenimą, judaizmas manęs tarsi visai nedomino. Tik knyga padėjo prie jo prisiartinti. Kai ją išleidome, atrodė, kad ji nėrė į mano praeitį. O aš – paskui ją.

„Renios dienoraštį“ galite įsigyti internetiniame knygyne zmonesknygos.lt

Kai atsigręžiate į savo gyvenimą dabar, kokį jį matote?

Mane paprasčiausiai lydėjo sėkmė. Sesers mylimasis Zygmundas Renią ir savo tėvus iš geto slapta išgabeno ir paslėpė palėpėje. Ten juos rado naciai ir nužudė. Mane iš geto jis nuvedė į mano geriausios draugės namus, tai lėmė, kad manasis gyvenimas susiklostė visai kitaip. Man pasisekė likti gyvai. Esu dėkinga už tai, tačiau kaltės, kad neišgyveno mano sesuo, neišvengiau.

Ar kada nors grįžote atgal į Lenkiją? Kaip ten jautėtės?

Į Lenkiją pirmą kartą grįžau prieš keturiolika metų. Neturėjau jokio noro grįžti, išvykau į tiek daug skausmo man sukėlusią šalį, nes vaikai norėjo pamatyti, iš kur esu atvykusi, kur mano šaknys.  

Tiesą sakant, Renios dienoraštyje paminėtas Maciekas būtų man uždraudęs tai daryti, jei tik būtų žinojęs. Su vaikystės draugu Marcelu Tuchmanau Amerikoje pavyko atkurti senus ryšius. Beje, prieš grįžtant į Niujorką, stipriai susirgau. Toji kelionė, neabejoju, buvo pernelyg emocionali, ji ištraukė į paviršių giliai slėptus prisiminimus. Ilgus metus buvau juos nustūmusi į tolimiausius sielos užkaborius.

Po tos kelionės į Lenkiją grįžau dar du kartus. Netgi apsistojau viešbutyje “Raffles Europejski Warsaw”, jame su  motina keletą metų gyvenome per karą. Dabar tai - penkių žvaigždučių viešbutis su puikiu personalu ir nuostabiu aptarnavimu. O anuomet jame galėjome bet kurią sekundę būti nušautos.  Ką jums galiu pasakyti – atmosfera labai skiriasi... Per paskutiniuosius apsilankymus Lenkijoje jaučiausi gerokai stipresnė, netgi džiaugiausi galėdami ten dalintis savo sesers istorija.

Jūsų sesers Renios dienoraštis sugrįžo keisčiausiu būdu, rodos, tiesiog pasibeldė į duris vieną rytą. Ką jautėte, kai laikėte mylimos, bet jau mirusios, sesers dienoraštį savo rankose pirmąjį kartą?

Sesers mylimajam Zygmundui kažkaip pavyko rasti mus Niujorke. Mes su mama net nežinojome, kad toks dienoraštis egzistuoja. Zygmundas tiesiog vieną 1950 metų dieną pasibeldė į mūsų namų duris ir atidavė jį mums. Sunku nupasakoti, kokia jausmų banga užliejo, kai paėmėme dienoraštį į rankas. Buvo ir džiugu, ir pernelyg skaudu jį atsiversti, skaityti. Abi su mama nesijautėme emociškai tam pasirengusios. Dienoraštis ilgus metus gulėjo užrakintas seife, tačiau vieną dieną mano dukra Alexandra pradėjo juo domėtis.

Daugelis žmonių, skaitančių knygą, neįsivaizduoja, kas yra karas. Kaip atrodo karo paliesto žmogaus gyvenimas?

Niekas negali įtaigiai papasakoti, ką reiškia išgyventi karą, jei klausantysis nėra to patyręs. Kiekviena diena yra gyvybės ar mirties klausimas ir tu padarysi viską, ką gali, kad išgyventum. Karas yra šiurpus. Kiekvieną dieną nežinai, ar šiandien valgysi, kur miegosi, ar miegosi išvis, o gal rytojus tau neišauš? Buvau tik vaikas, bet aiškiai suvokiau karo pavojų. Žinojau, ką turiu daryti, taigi, suaugau labai greitai. Juokais mane vadindavo Lenkijos Shirley Temple, o aš savo aktorinius sugebėjimus panaudojau, kad sukurčiau sau naują identitetą. Tai yra sunkiausias vaidmuo, kurį kada nors man teko vaidinti.

Vaikystėje išgyvenote siaubingą diskriminaciją vien dėl to, kad buvote žydė. Kaip jaučiatės šiandien, kai tiek daug vėl kalbame apie rasinę nelygybę?

Man kelia siaubą išaugęs antisemitizmas, ksenofobija ir pyktis, švaistomas tiems, kurie yra ne tokie pat, kaip tu. Matau ir jaučiu tą patį juodą nacionalizmą, kurį stebėjau per Antrąjį pasaulinį karą. Turėtume mokytis iš savo klaidų, būti drauge, o ne pyktis ir skaldytis. Amerikoje šiandien stebiu siaubingą nelygybę. Mane tai neišmatuojamai skaudina.

Kodėl jums buvo svarbu, kad itin asmeniškas jūsų sesers Renios dienoraštis būtų išleistas?

Pirmiausia tai svarbu mano dukrai Alexandrai Bellak. Ji buvo tas žmogus, kuris Renios istoriją ištraukė į dienos šviesą. Mudvi su mama sesės dienoraštį būtume palikusios neliestą, seife. Jo turinys pernelyg draskė širdį. Bet Alexandra norėjo sužinoti daugiau. Apie praeitį ir moterį, kurios vardu buvo pavadinta. Perskaičiusi Renios dienoraštį, ji tikėjosi mus labiau suprasti. Šiandien aš džiaugiuosi tuo, ką atrado. Esu laiminga, kad mano sesuo, tokia brandi ir nuostabi, šiandien tarsi ir vėl gyvena. Knygoje. Jauniems žmonėms svarbu suprasti ir įvertinti demokratinės visuomenės privalumus. Juk per karą mes turėjome išsilaikyti siaubingame pasaulyje, kuriame žmogaus gyvybė visiškai sumenkinama. Renė norėjo tapti žymi. Šiandien jos noras išsipildęs.

Koks jūsų ryškiausias, labiausiai širdį šildantis prisiminimas apie seserį?

Sesuo man buvo lyg motina, juk nuo mamos buvau atskirta dvejus metus. Šešeriais metais už mane vyresnė, Renia rūpinosi manimi, man buvo viskas – draugė, mokytoja, mama. Ji apgaubdavo šiluma, kai verkdavau, kai ilgėdavausi  mamos. Gyvenome su seneliais, kurie buvo geri, tačiau žymiai vyresni, gal kartais nemokantys parodyti savo meilės. Sunkus, vienatvės kupinas laikas... Renia visada buvo šalia, ji vedė mane per jį.

Po ilgų tylos metų papasakojote savo vaikams apie gyvenimą Lenkijoje. Kaip jie reagavo į naujai atrastą savo gyvenimo dalį? Į tai, kad yra pusiau žydai?

Tiesą sakant, mano vyras Georgas taip pat gimė žydų šeimoje Vienoje, Austrijoje. Į JAV jis  atvyko su tėvais, kaip ir aš, augo pasaulietinėje šeimoje, tačiau mūsų vaikai žinojo jo kilmę. Manau, jiems buvo įdomus mano pasirinkimas tylėti. Galiausiai dukra Alexandra nusprendė perimti istoriją ir šeimos palikimą į savo rankas.

Net sunkiausiu gyvenimo metu žmonės nepameta savo jausmų. Ar meilė gete yra skirtinga nuo meilės laisvame pasaulyje?

Aš pati nepamenu gyvenimo gete. Nebuvome ten ilgai, Zygmundas mus išgelbėjo. Tačiau net ir tą trumpą laiką ten, jaučiausi lyg būčiau kalėjime. Galiu tik įsivaizduoti, ką reiškia palikti visus savo daiktus, namus. Mano vargšai seneliai, perkelti į tuos perpildytus kambarius, tikrai turėjo būti sugniuždyti. O labiausiai visus gąsdino nežinomybė.

Negalima lyginti meilės gete, kur esi įkalintas už spygliuotos tvoros ir nuolat turi prisiminti, kad tave gali nušauti. Už tos tvoros tu tiesiog būtum laisvas žmogus. Viskas – kitaip.  

Kaip manote, kokias žinutes ateities kartoms siunčia tokie liudijimai?

Renia moko ateities kartas, kad žmonės turi būti dėkingi už viską, ką jie turi. Maistą ant stalo, stogą virš galvos. Kai gyveni nebijodamas, kad kažkas pasibels į duris ir išsives. Reikia mokytis būti dėkingiems. Džiaugtis tuo, ką turi. Karantinas buvo puikus laikas pamąstyti, kaip iš tiesų gyvename.

Išgyvenau siaubingą karą. Šiandien tikiuosi išgyventi ir kitą, nematomą – pandemiją. Žmonės anuomet būdavo priversti dėvėti Dovydo žvaigždę, kad visi žinotų, kas jie tokie. Šiandien aš deduosi kaukę, kad parodyčiau pagarbą kiekvienam, esančiam aplink mane.