Dieveniškėse su protestuotojais susitikusi Eskedar Maštavičienė: „Žinau, ką reiškia būti anapus tvoros“
Dieveniškėse prasidėjęs gyventojų protestas prieš nelegalius migrantus sujaudino ir prieš beveik penkiolika metų tokioje pačioje situacijoje buvusią etiopę verslininkę Eskedar Maštavičienę, kuri sako žinanti, ką reiškia būti anapus tvoros ir bijoti dar labiau, negu dabar sako bijantys protestuojantys žmonės.
Sėdusi į automobilį Eskedar, kuri praėjusiais metais tapo Lietuvos piliete, nuvyko į Dieveniškes, kuriose jau kurį laiką vyksta protestai. Moteris Žmonės.lt pasakoja, kad negali ramiai stebėti, kas vyksta, nes pati buvo nelegali migrantė, tenorėjusi taikiai įsikurti Lietuvoje.
Eskedar į Lietuvą atvyko 2007 metais pagal pabėgėlių perkėlimo programą. Į Lietuvą ji buvo perkelta iš Maltos. Į šią salą iš Etiopijos ji pabėgo, kai gimtinėje kilo neramumai.
Dabartinės riaušės ir nelegalūs protestai, anot moters, dialogą tarp gyventojų ir migrantų padaro kone neįmanomu ir situacija tik blogėja.
„Tikiu žmonių gerumu, manau, kad visi iš prigimties esame geri žmonės, tiesiog papuolę į sudėtingas situacijas galime pradėti neadekvačiai elgtis. Baimė gali sukelti didelį pasipiktinimą, kas dabar ir vyksta tiek pas migrantus, tiek pas miestelio gyventojus galvose“, – Žmonės.lt sakė Eskedar.
Ji pasakoja, kad nuvykusi į Dieveniškes stengėsi bendrauti su gyventojais, juos nuraminti, pasidalinti patirtimi.
„Gyventojams reikia daugiau informacijos, daugiau bendravimo bei aiškumo. Jeigu su jais bus kalbama atvirai, jie būtų įtraukiami kaip sprendimo dalis, manau, kad žmonės taip nebijotų, netgi pagelbėtų šioje sudėtingoje situacijoje, tačiau dabar matau tik baimę ir pasipiktinimą, kurie kyla iš nežinomybės. Visada sunku bendrauti „per tvorą“. Žmonės kitoje tvoros pusėje bijo taip pat, kaip ir žmonės, esantys šioje pusėje“, – įsitikinusi ji.
Moteris sako pasiūliusi institucijoms telkti savanorius, kurie patys buvo migrantai ir sėkmingai įsikūrė Lietuvoje – jie galėtų padėti mezgant dialogą su migrantais, supažindinant juos su šalies taisyklėmis ir panašiais dalykais.
„Buvę pabėgėliai, tokie kaip aš, tačiau likę ir apsigyvenę Lietuvoje, tikrai galėtų padėti. Čia yra mano namai, esu Lietuvos pilietė, o kažkada pati buvau patekusi į migrantų stovyklą. Ten nebuvo lengva, nes tuo metu dar ir laukiausi, o į lauką mane išleisdavo kartą per savaitę. Daug nežinomybės, kuri žmogui gali sukelti depresiją, priversti jį elgtis blogai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Žmonės kitoje tvoros pusėje bijo taip pat, kaip ir žmonės, esantys šioje pusėje.
Moteris teigia, kad dialogas būtinas abiems pusėms vienodai – tiek kalbėtis su pabėgėliais ir išdėstyti jiems taisykles, įstatymus, numatomus žingsnius, galimus veiksmus, tiek su gyventojais – kad nebūtų kuriamos sąmokslo teorijos ir skleidžiama dezinformacija, kuri kiršina visuomenę.
„Jeigu man tik leistų atsakingos institucijos, aš tikrai važiuočiau kalbėtis su pabėgėliais. Manau, kad prie manęs prisijungtų ir kiti buvę pabėgėliai, norėtų pagelbėti, nes kai pats esi buvęs tokioje situacijoje, gali pritaikyti patirtį. Aš pasiruošusi savanoriauti. Tik dialogas gali kažką pakeisti, o ne prievarta ir galios demonstravimas“, – sako Eskedar.
Ji priduria, kad žmonės galbūt jaustųsi ramiau, jeigu tiksliai žinotų ne tik pabėgėlių skaičių, bet ir daugiau suasmenintos informacijos – kiek tarp jų vaikų ir moterų, kiek vyrų, galbūt turinčių neįgalumą ar sergančių.
„Žmonėms reikia aiškumo, o ne tik paprastų skaičių. Atvykę žmonės būna skirtingi – kas bėga nuo karo, kas ieško geresnio gyvenimo... Visi jie čia atsidūrė ne šiaip sau. Jie nežino, kas jų laukia, jie vedami baimės. Mes privalome padėti. Kalbėkimės, ieškokime sprendimų kartu, o ne aklai priešinkimės.
Manau, kad Lietuvai su pabėgėliais trūksta patirties, nes tokio masto jų atvykimo per tokį trumpą laiką Lietuvoje turbūt dar nebuvo. Trūksta žinių ir patirties, kaip šią situaciją suvaldyti. Tai nelengva, o dar kai patys gyventojai kelia nelegalius protestus ir riaušes, – padėtis tik blogėja.
Kiekvienas žmogus turi sustoti ir pagalvoti, ką jis daro. Reikia stengtis prisidėti prie problemos sprendimo, o ne jos didinimo. Garsiai rėkiame, kad neturime resursų priimti pabėgėlių ir tuo pačiu metu keliame nelegalius protestus, kuriems malšinti reikia papildomų resursų. Norime, kad migrantai gerbtų Lietuvos įstatymus, bet ar juos gerbiame mes patys?“ – sako E.Maštavičienė.
