Tai – pirmosios Velykos, kurias pasitinkate keturiese. Per pastaruosius porą metų gyvenimas apsivertė: iš jaunos nerūpestingos poros tapote subrendusiais tėvais. Net nesitiki, bet štai žiūriu į jus – ir judviem šis statusas labai tinka.
Andrius: Tikrai taip. Nutarėme galutinai išspręsti savo brandos klausimą – per tuos dvejus metus jį tiesiog „uždarėme“ (juokiasi). Natūraliai viskas susidėliojo į savo vietas.
Dijora: Taip, dabar mums oficialiai – brandos fazė, nauja era. Buvome vėjavaikiai, o dabar įžengėme į šeimyninį etapą su visais pakilimais ir nusileidimais. Aplinkiniams tas mūsų etapas atrodo lengvas, žavus, net nelabai buitiškas, nes socialiniuose tinkluose mato mus smagiai stumdančius vežimėlį kur nors Maldyvuose, Paryžiuje ar Niujorke... „Jums viskas taip lengvai einasi“, – stebisi. Bet patikėkite – mūsų buities rūpesčiai lygiai tokie patys kaip visų šviežių tėvų.
Laukdamiesi Elijaus buvote sunerimę, ar viskas baigsis geruoju?
Dijora: Taip, buvo daug streso. Nėštumas ėjosi sklandžiai, pasiekėme trijų mėnesių ribą, kai ketinome pranešti naujieną artimiesiems, – ir staiga vizito metu
.