Dijora Petrikonytė sūnui Elijui surengė įspūdingą 1-ojo gimtadienio šventę: „Tema į galvą atėjo žaibiškai“

Pirmasis gimtadienis – ypatinga šventė ne tik vaikui, bet ir tėvams. Ką jautėte tą dieną – labiau džiaugėtės, jaudinotės ar net graudinotės?

Kai į namus suguža tiek mažųjų svečių, tik spėk visus gaudyti ir saugoti! Šventė buvo kupina veiksmo, vos spėjau rūpintis, ar visi laimingi, ar nieko netrūksta. Seneliai tikino jaučiantys gyvenimo pilnatvę: anūkai, vaikai, tėvai kartu – kas gali būti geriau?.. Tik išlydėjusi svečius ir susitvarkiusi namus stabtelėjau mintyse peržvelgti, kiek daug nueita per šiuos metus. Kiek daug gražių akimirkų patirta, kaip auga ne tik vaikai, bet ir pati augu kaip mama.

Ilgai užtruko sugalvoti, koks bus Elijaus gimtadienis? Turėjote viziją, kokios šventės norite?

Ėmiausi darbo likus mėnesiui iki gimtadienio. Tema į galvą atėjo žaibiškai: „It’s fun to be one“ – „Smagu būti vienerių!“ Pati gaminau girliandas, klijavau nuotraukų albumus, vaišių stalą paverčiau tikru zoologijos sodu. Norėjau, jog vaikai pasijustų lyg pasakų šalyje. Surizikavau ir pasamdžiau mielą pimpačkiukę animatorę: nors vaikai dar mažoki, bet labai įsitraukė į veidų piešimą, nuplaunamas tatuiruotes ir burbulų šou, o staiga atgijusi karvutė, kurią reikėjo maitinti morkomis ir agurkais, išvis buvo vakaro vinis.

Net negalvojau, kad tokia smulkmena gali sukelti tiek emocijų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kol vyresnieji aikčiojo nuo gorilos, lipančios į palmę, ir krykštaudami nepasidalijo, kas greičiau pamaitins karvutę, Elijus vis tiesė ranką į girliandą ir žaidė su balionais, vis mums aiškindamas, jog balionai kūdikių kalba yra – Ba! Ba! Ba!

Ar jis apskritai mėgsta linksmybes? Nebuvo nustebusio žvilgsnio: „Kas čia dabar vyksta?“

Elijus ėjo nuo vienų rankų ant kitų, buvo puikios nuotaikos, visur dalyvavo, nešiojamas mamytės, tėvelio, tetutės, senelių ir net prosenelių. Labiausiai jis dievina seserį Eilą: vakarais, atrodo, net antras kvėpavimas įsijungia iš darželio grįžus sesei, jiedu gali dūkti ištisą vakarą ir nė kiek nepavargti. Žinoma, buvo ir nuostabos – juk namai ne kasdien pilni triukšmo, juoko ir lakstančių vaikų.

O kaip Eila elgėsi per broliuko šventę?

Eila dievina šventes vien dėl torto. Tortas – šventas reikalas! O jei dar ateina draugų, su kuriais galima pažaisti, mylimiausi seneliai, – nieko geriau ir negali būti. Ji pirmoji atsinešė lėkštutę, šaukštelį ir kantriai sėdėjo laukdama pirmojo torto gabaliuko, tarpais broliui dainuodama „Su gimimo dienaaaa!“

Ar Elijus jau turi savo charakterį, kurį matote vis ryškiau? Gal jis turi kokį nors bruožą, kurį pamačiusi iškart atpažįsti save?

Jau kuris laikas stebimės, kokie skirtingi vaikai auga po tuo pačiu stogu. Elijus daug ramesnis, klusnesnis, visada su gera nuotaika, besišypsantis berniukas, neatsikalbinėjantis ir klausantis, nediktuojantis savo taisyklių, kaip vyresnioji sesė, kuri mus kasdien stato į vietą savo valdingu direktorės charakteriu.

Svečiai kartais net pamiršta, kad jis yra kambaryje: jis gali kuo ramiausiai sėdėti vežime stebėdamas aplinką arba valandą žaisti su kaladėlėmis, kai sesė neišsėdi nė minutės. Jis itin meilus, mėgsta apkabinimus, mylavimus, o sesė to visiškai nemėgsta: kai ji buvo kūdikis, norėdavosi imti ir išbučiuoti, bet žinodavau, kad jai nepatinka, tad tvardžiausi... Iš tiesų auginame in ir jang, viesulą ir ramybės uostą.

Koks buvo netikėčiausias dalykas, kurį tau atnešė motinystė per šiuos metus?

Įsitikinau, kad galima visus metus nemiegoti dieną naktį – ir vis tiek sėkmingai funkcionuoti (juokiasi). Kol neturėjau vaikų, buvau tikra miegančioji gražuolė: miegodavau ir miegodavau. O dabar naktimis keliuosi kas valandą, bet atsikėlusi ryte jaučiuosi puikiai: trukt už vadžių, vėl iš pradžių... Atrodo, turėčiau būti išsekusi, praradusi kantrybę, bet įvyko atvirkščiai – dabar savyje randu dar daugiau kantrybės.

Kaip atrodo paprasta diena su vaikais, kai nėra šventės, balionų ir gražių nuotraukų? Kokie yra jūsų šeimos kasdieniai ritualai?

Rytais, kol Andrius ruošiasi į darbą ir gamina košę Elijui, aš suruošiu Eilą į darželį, išlydime juos – ir einu maitinti Elijaus, prausti, rengti, tvarkyti betvarkės po vakaro: indaplovė, išmėtyti žaislai, skalbinių krepšys, kuris niekad nemažėja, nors skalbiu vos ne kasdien. Apsitvarkiusi leidžiu sau išgerti puodelį kavos.

Pažaidžiame su Elijumi – ir jau laikas pietų miegui. Vis dar jį žindau, žindydama migdau, o tada jau sėkmės klausimas, ar turėsiu laisvą pusvalandį, ar dvi valandas savo reikalams – tokiems kaip dušas, maistas ar reklama, kurią turiu nufilmuoti socialiniams tinklams.

Prabudęs Elijus pietauja, būdraujame žaisdami ir laukiame grįžtančio tėčio ir sesės. Tuomet – vakarienė, praustis ir miegoti, tik tarpuose visada įsispraudžia pora valandų spygavimo, lakstymo, rėpliojimo, dūkimo, skraidančių kaladėlių, žaislų atiminėjimo iš brolio ir t. t. Vakaro klasika.

O jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti pirmuosius Elijaus metus, koks jis būtų?

Dovana.