Dirigentas Gintaras Rinkevičius į „Onegino“ repeticijas – elektromobiliu

Pasak G. Rinkevičiaus, važiuodamas šia mašina, jis tiesiog kelia nuotaiką Vilniaus gatvėse. Kodėl? Kaip tokia transporto priemonė atsidūrė dirigento kieme? 

Ar galima jus vadinti „užkietėjusiu automobilistu“, ar jūsų domėjimasis automobiliais ir motociklais yra dar platesnis? Jau seniai tuo domitės?

Manau, galima. Savo pirmąjį automobilį gavau, kai man suėjo 14 metų. Tai buvo zaporožietis, - lyg maža apgavystė iš tėvų pusės nes... Kai buvau trylikos, mokiausi meno mokykloje, bet ėjau dirbti į statybas, o kai ten pasidarė labai sunku, vasarą dirbau lentpjūvėje. Ir žinote, kodėl? Todėl, kad norėjau pirkti motociklą. Tada užsidirbau gal 300 rublių ir tokios sumos būtų pakakę, bet tėvai pabijojo, kad man dar per mažai metų ir kad motociklas per pavojingas dalykas tad sugundė, kad nupirks zaporožietį.

Tai buvo pati pirmoji, ne tik mano, bet ir tėvų mašina. Dar prisimenu, kiek ji kainavo, buvo pirkta turguje ir aišku, aprūdijusi... tai buvo kažkur 2300 rublių. Mano tėtis tuomet dar nemokėjo vairuoti, nors jam buvo virš 40 metų. Vėliau jis, beje, įsigijo žiguliuką. Vairuoti mane išmokė senelis, - žinoma, kad teisių dar negalėjau turėti, bet man labai patiko. Pirmąjį motociklą įsigijau jau kai man buvo virš 30.

O mašinų, žinokite, turėjau labai, labai, daug ir turbūt, daug dirigavimo, konkursų, spektaklių honorarų buvo išleista būtent mašinoms. Aš jas visą laika keičiau su didžiausiu nuostoliu, nes mašinos yra mašinos. Taip jau būna.

Kada nusprendėte atsisakyti motociklo ir kodėl?

Aš jo neatsisakiau, tik pastebėjau, kad jis toks naujas, geras ir pasidarė gaila, kad stovi nenaudojamas, vis mažiau važiavau... Nenoriu sakyti, kad iš viso to atsisakiau, nes, pavyzdžiui, su dukros motociklu neseniai važinėjau. Niekada nebuvau kažkoks baikeris, tiesiog pirkau motociklą, kuris man labai patiko pagal formą, tai - Yamaha V Max. Motociklistai jį tikrai žino, tai - legendinis motociklas, dabar, turbūt, nebegaminamas. Tai - nei britva, nei čioperis, bet labai galingas, greitas, tačiau labai sunkus ir mieste su juo važinėti nėra taip paprasta.

Žinia, jog įsigijote elektromobilį, skirtą vienam. Ar seniai su juo važinėjate, kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Pirmiausia, tai yra dvivietis elektromobilis Renault Twizy, tik kad tos vietos yra viena paskui kitą – kaip motocikle. Man visuomet įdomios technikos naujovės. Aišku, kad yra tam tikros elektromobilių problemos, pavyzdžiui, dėl pravažiuojamo atstumo ar važiavimo komforto – jis važiuoja labai kietai, kai kas barška, nes yra daug plastmasės, viskas pagaminta labai paprastai, bet šis elektromobilis yra labai linksmas – jis panašus į dviratį ir motociklą. Tai - lyg kvadrociklo ir automobilio hibridas, visiškai mažiukas ir labai juokingai atrodo arba juokingai atrodo žmogus, kuris jame važiuoja. Jis išvysto iki 80 kilometrų per valandą greitį, net ir kokius 84. Kai kas juos modifikuoja, kad būtų dar greitesni. Tai – miesto mašina, ja gali nuvažiuoti apie 60 km atstumą, tad pas tėtį į Vievį nuvykti galiu, bet ten jau tenka pasikrauti, labai paprastai, kaip ipadą, ar iphone – į rozetę.

Jį man nupirko dukra Prancūzijoje, nes Lietuvoje Renault jais neprekiauja, matyt, čia per maža rinka. Iš pradžių ieškojau labai greito elektrinio dviračio, praktiškai tą ir radau, tik ant keturių ratų ir su stogu. Jame nėra jokių kondicionierių, vairo ar stabdžių stiprintuvų, bet to ir nereikia. Tai - vasaros elektromobilis, puikiausiai važiuojantis mieste. Aišku, kai saulė kaitina, reikia važiuoti atsidarius langus, nors, iš esmės, šio automobilio komplektacija ir prasideda be durų ir be langų. Pas mane jie yra, kadangi norisi pavažinėti ir rudenį, kai būna lietaus, bet žiemą su juo nepavažiuosi, nes bus labai šalta, o šildymas jame nėra galimas.

Automobilis buvo registruotas dukros Prancūzijoje, kur ji gyvena ir juo važinėjo. Įdomiausia buvo kuomet man jį atvežė su tralu, ir vėlų vakarą persėdau į jį, labai dažnai kiti vairuotojai vyrai rodė liuksą, vaikai juokėsi, merginos irgi šypsojosi. Ir taip – nuolat. Tai - geros nuotaikos mašina, - aš tiesiog taisau nuotaiką Vilniaus gatvėse!

Kuo tokia transporto priemonė yra pranašesnė už kitas jūsų turimas? O ko labiausiai joje būdamas pasiilgstate?

Ji niekuo nepranašesnė. Ji yra juokingesnė. Tai yra tiesiog įdomu, - kitoks važiavimas, vis norisi pabandyti kažką kito. Pavyzdžiui dabar laukiu elektrinio Jaguar I-Pace, prie kurio pereinu po 5 litrų benzininio Mercedeso.

Ko pasiilgstu? Nieko. Dirigavimo. Tai yra tiesiog transporto priemonė ir dėmesį kreipi į tam tikrą vairavimo malonumą. Žinoma, yra ir grožio aspektas, kuris taip pat gali būti labai svarbus, nes kai kurios mašinos yra tikri meno kūriniai. Dėl to aš vykstu į automobilių parodas arba motošou.

Girdėjome kad neseniai aplankėte automobilių parodą Paryžiuje. Ką joje atradote? Ar vykote apžiūrėti konkrečių stendų, modelių, ar…?

Ne, konkrečių stendų, modelių nevykau apžiūrėti. Su sūnumi nuskridome į Paryžių, kur aš jam padariau tokią ekskursiją po miestą, kuris, vis dėlto turi savo aromatą, savo atmosferą ir tuo metu buvo fantastiškas oras, - visiška vasara... O ten parodoje galima pamatyti be galo daug, ir aš ten išvydau tokį modelį, kurio ankščiau nebuvau matęs ir kuris man padarė didžiulį įspūdį savo grožiu. Tai – dar tik modelio konceptas: Lexus LF-1. Dar neaišku, ar tai bus elektromobilis, ar hibridas, bet turbūt gali būti ir taip, ir taip, nes jokių išmetamųjų vamzdžių ten nėra. Iš esmės dar nėra nuspręsta, net nežinia, ar jis pasirodys 2019 ar 2020 metais. Tačiau to automobilio grožis - lyg paveikslo ar skulptūros ir manau, kad jo važiavimas bus fantastiškai geras. Dar vieną automobilį galėčiau išskirti, kuris man pasirodė labai gražus, tai - Morgan, senoviškos formos, nedidelė lenktyninė mašina. Žinoma, parodoje buvo labai daug Ferrarių, Lamborghinių, be abejo nauji Audi modeliai, - visi Etron.

Man labai įdomi automobilizmo elektrifikacija, nes elektromobilis važiuoja kitaip, negu dyzelis arba benzinas. Man automobilis važiuoja idealiai, kai nesijaučia kelio nelygumų, kuomet jis važiuoja prisispaudęs prie kelio, nors tai yra tokie vienas kitam lyg ir prieštaraujantys dalykai. Man, pavyzdžiui, burzgiantys automobiliai nepatinka - mėgstu, kad būtų tylu.

Kokią įsivaizduojate savo kitą mašiną/motociklą, ar dar kitokio pobūdžio transporto priemonę?

Tai turėtų būti labai graži mašina, patogi, greita ir nemaža ir, turbūt, elektrinė. Bet tokių dar nelabai yra. Sakykim, tikrai didelių elektrinių visureigių, kurie įsibėgėtų per 2 sekundes dar nemačiau. Dinamika yra labai svarbu, nes, pavyzdžiui, Jaguaro I-Pace dinamika yra 4,5 sekundės ir tą išbandęs galiu pasakyti, kad jį vairuoti yra labai didelis malonumas.

Kokių dar pomėgių, hobių turite?

Tenisas, baidarės, skanus maistas... Ir kaip man sakė režisierius Eimuntas Nekrošius: „Tu nebėgiok, tu nevaikščiok – tu slankiok“. Tai vat slankioti gražioje gamtoje man labai patinka. Tokia gamta man labai patinka, - bobų vasara, kai yra 15-18 laipsnių ir toks gražus ruduo, tai kažkas fantastiško.

Ar klausote mašinoje muzikos? Kokios?

Muzikantui tinka arba tyla, arba visiškai kitokia muzika. Klasikinės muzikos klausau tada, kai ją perklausyti reikia ir jeigu važiuoju kažkur toliau, bet tai - mano darbo dalis. Po koncerto labai dažnai pakeiti muziką: ar džiazas, ar pop muzika, tokia M1 Plius radijo tipo. Gali būti ir repas, - tai tiesiog turi išmušti, nes ta muzika, kurią dirigavai, ji įsėda ir sukasi galvoje.