Dirigentas Modestas Pitrėnas: „Kiekvienas turime santykį su Karmen“

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, vienas žymiausių šalies dirigentų, Modestas Pitrėnas paklaustas kodėl kartai iš kartos vis aktuali Karmen pasakojama istorija sako: „Su Karmen mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis vien turime su ja santykį“.

Kuo kūrėjus taip traukia „Karmen“ istorija: dažnas muzikinis teatras turi savąją „Karmen“ versiją?

Tuo, kad kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje ir bet kurioje erdvėje Karmen prototipas kalba apie mus. Su ja mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis vien turime su ja santykį. Net jei esame skirtingos lyties – laisvės, meilės, aistros ir neapykantos temos mums bus artimos, atpažįstamos.

Klaipėdoje dirigavote operą „Karmen“. Klaipėdietiškos operos „Karmen“ ir šokio spektaklio „Karmen siuita“ skirtumai bei panašumai.

Tai buvo seniai. Nepaisant to, mačiau, klaipėdiečiai dar šį sezoną vėl grįžo prie šio Eligijaus ir Juozo Domarkų prieš kone 30 metų statyto veikalo. Tai buvo mano pirmas kaip asistento darbas muzikiniame teatre, taip pat mano pirmas diriguotas spektaklis, kartu baigiamasis egzaminas. Čia pagrindines partijas atliko Lietuvos operos korifėjai, tarp kurių a. a. V. Noreika. Žinoma, tokie prisiminimai išlieka ilgam. Lyg tatuiruotė...

„Karmen siuitoje“ diriguosite Klaipėdos kameriniam orkestrui bei mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“. Kaip vertinate šiuos muzikantus?

Man labai artimas orkestro narių tarpusavio santykis. Taip pat kūrėjų santykis su profesija ir kūryba, besiblaškantis nuo sekinančio nuovargio iki kone sektantiško entuziazmo.

Su Klaipėdos kameriniu orkestru mane sieja labai sena bičiulystė. Ypač ji sustiprėjo, orkestrui pradėjus vadovauti M. Bačkui. Tai kolektyvas, galintis nustebinti, net šokiruoti savo energetika, motyvacija ir gyvybe. Man labai artimas orkestro narių tarpusavio santykis. Taip pat kūrėjų santykis su profesija ir kūryba, besiblaškantis nuo sekinančio nuovargio iki kone sektantiško entuziazmo. Dėkoju Dievui už tai, jokios rutinos! Visada smagu pas juos grįžti, nes investicija į darbą visada sugrįžta. Na, o mūsų mušamųjų instrumentų korifėjai su Pavelu Giunteriu priešakyje – tikra aistra ir profesinė meistrystė – tai tiesiog „vyšnia ant torto“.

Jūsų, kaip šokio spektaklio dirigento, vizija: ar ji sutampa su tuo ką matote scenoje? „Karmen siuita“ spektaklis-ataka, kuriame liepsnojanti aistra virsta beprotybe... Kaip tai suvaldyti ar tapti šio siautulio dalimi?

Nesu choreografas, todėl šokio spektaklio vizijų neturiu. Tai kvepėtų profanacija, jei mano abstrakčios, stereotipais paremtos fantazijos pradėtų polemizuoti su savo reikalą išmanančios, talentingos choreografės Aušros Krasauskaitės vizija. Tai būtų tas pats, kas rašyti komentarus po tuo straipsniu ar sritimi, kurios nesimokei ir neišmanai. Tai labai populiaru, bet beviltiška ir apgailėtina. Mūsuose visi supranta kaip valdyti valstybę, atvesti krepšinio komandą į pergalę, nugalėti „Eurovizijoje“... Puikybės ir kvailumo apoteozė! Tai ženkliai sunkiau suvaldoma, nei savo darbą mėgstančių asmenybių kolektyvas. Čia problemų neturiu.

Orkestras, pagal „Karmen siuitos“ specifiką, įkurdintas specialiai virš scenos kabančiame balkone, o dirigentas tampa kone artistu, nes jam patikėtas ir specialus vaidmuo spektaklyje. Kaip visur suspėjate?

Toks buvo choreografės matymas. Man reikėjo tai suprasti, „perleisti“ per save ir įgyvendinti taip, kad neatrodyčiau dirbtinai ir kvailai. Slidu, bet kaip dirigentas su papildomomis užduotimis esu susidūręs gana anksti. Kaip tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro J. Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Trijų grašių opera“, aš ir mušiau ritmą, ir dirigavau, ir dainavau... Tai ir yra muzikinis teatras su savo žavumais ir specifika.

Spektaklio Karmen (Beata Molytė-Kulikauskienė) pasirodo kaip fatališka moteris: nebijanti nei moteriškos konkurencijos, nei vyriškos opozicijos, kone „kelnėmis vilkinti furija“... Kaip vertinate būtent tokią „Karmen“? Ar jūs, kaip vyras, bei orkestro nariai spektaklyje (ir gyvenime) nepasigendate moteriškumo?

Mano galva, šiomis dienomis riba tarp to, kas moteriška ir vyriška, yra labai susiaurėjusi ar net kone išnykusi. Lyčių funkcijos, prioritetai, identitetai – visa tai psichologų ir sekso analitikų daržas. Kaip menininkui man gyventi tokioje epochoje tik įdomiau. Kaip asmuo, vyras, krikščionis – turiu kitą nuomonę... Vis dėlto talentas – ne lyties klausimas. Ir man tikrai nesvarbu, ar moteris su kelnėmis, ar vyras su sijonu. Svarbu, kad kūrėjas būtų apdovanotas talentu tokiu dideliu kaip Beatos Molytės.

Kas jums artimiau šokis, opera, operetė... ar instrumentinė muzika? Kas jums pačiam yra šokis?

Kaip dirigentui man artimesnė opera, simfoninė ir vokalinė muzika. Joje aš jaučiuosi kaip „namie“. Bet net namie būna visokių nukrypimų, tarkime, šokis su dukterimis (juokiasi). Na, čia jau kita tema. Jei apie šokį: kai pirmą kartą atėjau ne į klasikinio baleto repeticijas, buvau priblokštas: žinojau, kad ateinu susidurti su plastikos, judesio menu, bet, kad čia rasiu tiek daug fizikos ir fiziologijos, švelniai tariant nesitikėjau! Kūno ir judesių tekstas išpildytas per laiko atkarpą – tas įspūdis išliko iki šiol. Ir kai tik tas prakaitu žliaugiantis darbas padaromas, yra tikimybė išryškėti Dievo kibirkščiai – tam, kas kūną paverčia meno kūriniu. Na, neįtikėtinai sunku. Supratau...

Jūsų kūrybiniai planai: ko naujo laukti ir tikėtis publikai? Šiuo metu dirbate Šveicarijoje...

Taip, šiuo metu dirbu pastatyme Bazelio operos teatre. Labai daug jėgų bei energijos skiriu ir skirsiu savo mylimam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Tai kolektyvas, kuriame santykiai panašūs į šeimyninius, – neužtenka pabendrauti per skaipą, reikia prisilietimo ir dėmesio. Su šiuo kolektyvu kiekvienas koncertas – iššūkis, šventė, kelionė. Nuo rudens pradedu dirbti kaip vyr.dirigentas st. Galleno operos teatre ir simfoniniame orkestre. Tai naujas etapas, kuriame kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Bet aš jiems pasiruošęs.