Dirigentas Ričardas Šumila – apie atrastą terapiją, ryšį su žmona Radvile ir išsvajotą sodybą kaime

Ričardo Šumilos draugystė su muzika prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje – penkiamečio vaiko gabumus pastebėję tėvai jį nuvedė į paruošiamąją klasę, po kurios sekė ilgi mokymosi metai. Nuo pirmos iki dvyliktos klasės R.Šumila mokėsi Juozo Naujalio muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje krimto chorinio dirigavimo bakalauro studijas.

Po studijų gautas pasiūlymas studijuoti simfoninio dirigavimo magistrantūrą ir vienas po kito sekę darbai jį galiausiai atvedė ten, kur jis yra dabar – prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento vairo. Vis tik Ričardas neslepia, kad ne viskas yra taip gražu ir lengva kaip koncerto metu skambanti muzika. Užgesus šviesoms ir palikus sceną, vyr. dirigento laukia krūva darbų ir atsakomybių, kurių neina palikti už teatro durų.

Įkvepiantis, pamokantis, maksimaliai užtikrinantis ne tik muzikos, bet ir kolektyvo harmoniją – toks vadovas nori būti R.Šumila. Vis tik jis pabrėžia, kad atsiduoti darbui, o kartu būti geru, dėmesingu vyru savo žmonai Radvilei nėra paprasta. Portale Žmonės.lt – atviras pokalbis su Ričardu Šumila apie sunkią karjeros pradžią, tenkančią atsakomybę, pomėgius ir svajones.

Karjeros eigą nulėmė ypatingas pasiūlymas

Baigęs vidurinę Ričardas Šumila įstojo į rimčiausią menininkų kalvę šalyje – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Chorinio dirigavimo bakalauro studijų pabaigoje jis turėjo išvykti į užsienį ir ten tapti choro vadovu, tačiau netikėtas pasiūlymas kortas gerokai sumaišė.

„Pamenu, kai po simfoninio dirigavimo įskaitos mano dėstytojas, dirigentas Gintaras Rinkevičius pasikvietė į klasę ir pasiūlė stoti į simfoninį dirigavimą. Tai buvo neeilinis pasiūlymas, tad teko spręsti, ką daryti: auginti chorinio dirigavimo patirtį ir išvvykti, ar likti Lietuvoje ir griebti gautą galimybę. Galiausiai nugalėjo noras išmėginti simfoninį dirigavimą“, – pasakoja R.Šumila.

Daug įtakos jo sprendimui turėjo ir tai, kad tuo metu įstoti į simfoninį dirigavimą buvo labai sudėtinga. Anot jo, gavęs kvietimą galėjai pasijusti labai ypatingu, nes į šias studijas priimdavo vienetus: visoje akademijoje simfoninį dirigavimą studijuodavo vos vienas ar du studentai. Šis atvejis buvo išskirtinis dar ir todėl, nes Ričardui pasiūlė stoti tiesiai į magistrantūrą.

„Į šias studijas įstoję studentai pirmiausia turėdavo baigti simfoninio dirigavimo bakalaurą. Mano atveju buvo kitaip, tačiau manau, kad toks sprendimas buvo priimtas ne dėl išskirtinių gabumų, o dėl finansinių priežasčių“, – įsitikinęs jis.

Bebaigiant simfoninio dirigavimo magistrantūros studijas, Ričardas Šumila buvo pakviestas dirbti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus asistentu. Ričardas pasakoja, kad karjeros pradžia anaiptol nebuvo lengva, o svarbiausias ir sunkiausias darbas buvo sutarti su pačiu savimi.

„Esu intravertas, tad man bendrauti nėra labai paprasta. Staiga atsirado labai daug neįprastų dalykų – reikėjo dirbti su dideliu kolektyvu ir nuolat kalbėtis su muzikantais, jiems sakyti pastabas, neretai – pataisyti ir pamokyti. Tai buvo labai sunku, nes turėjau nemažą viešojo kalbėjimo baimę“, – atvirauja R.Šumila.

Anot jo, didelis jaudulys tikrai kišo koją ir kamuodavo tiek prieš repeticijas, tiek prieš koncertus. Vis tik jam sunkumus kėlė ne tik jaudulys, bet ir patirties, autoriteto stoka.

„Reikėjo įgyti muzikantų, kurie groja daug metų ir jau yra dirbę su geriausiais dirigentais, pasitikėjimą ir pagarbą. Buvo nelengva, nes reikėjo argumentuotai pagrįsti, kodėl stabdai orkestrą, kodėl tau netinka vienas ar kitas dalykas ir kodėl nori kažką keisti. Kol esi jaunas, viską turi įrodyti šimtą kartų daugiau“, – tikina R.Šumila ir priduria, kad nors autoritetą užsitarnauti pavyko, dirigentas vis tiek niekada nebūna geras visiems.

Pelnytai sudievinta dirigento profesija

Po magistrantūros sekė trečiosios pakopos – simfoninio dirigavimo aspirantūros – studijos, kurias R.Šumila baigė 2011 m. Dešimties metų darbo patirtis, sukaupta Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, Vilniaus miesto operoje, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno miesto muzikiniame teatre ir Šiaulių kameriniame orkestre jį atvedė prie rimtų pareigų – 2019 m. Ričardas tapo LNOBT vyriausiuoju dirigentu.

Vyras pasakoja, kad tapus vyr. dirigentu labiausiai pasikeitė administracinė pusė: LNOBT jam tenka spręsti labai daug vadybinių reikalų, priimti strateginius sprendimus, sudarinėti programą. Ričardo atsakomybių sąrašas čia nesibaigia – jam tenka rūpintis ir visais niuansais, susijusiais su kolektyvu, atlikėjais ir jų atestacijomis.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre R.Šumila su orkestru atlieka ir daug pasirodymų. Vis tik jis sako, kad nors dauguma dirigento darbą įsivaizduoja tik kaip dirigavimą koncertui, tai yra pati mažiausiai jo darbo dalis. Sunkiausia ir svarbiausia yra tinkamai pasiruošti koncertui.

„Koncertas – tik ledkalnio viršūnė. Prieš jį man tenka nemažai nudirbti: sutvarkyti muzikinį tekstą, išmokti savo interpretacijomis papildytą kūrinį ir tuomet tiek bandyti ir dirbti, kol viskas skamba taip, kaip turėtų. Savarankišką darbą vėliau keičia komandinis: 2-3 valandų trukmės pasirodymą su orkestru repetuojame mažiausiai 20 valandų“, – darbo užkulisiais dalijasi dirigentas.

Ričardas stengiasi, kad jo vedamos repeticijos būtų produktyvios, turėtų tempo ritmiką ir nebūtų nuobodžios. Jis vadovaujasi tuo, kad muzikantams reikia leisti daugiau groti, nei jam kalbėti, todėl pastabas sako tik tada, kai reikia ir bando jas pateikti argumentuotai. Vis tik vyr. dirigentas tvirtina, kad pasirodymo metu reikia stengtis ne ką mažiau.

„Pagrindinis dirigento darbas – įkvėpti kitus, o tai padaryti galima įvairiausias būdais. Aš konkretaus sėkmės recepto neturiu, tačiau pirmiausia siekiu atskleisti muzikos grožį, prigimtį, o tuomet visus užburti ir pajungti bendram tikslui. Kiekvienas dirigentas turi kažkokio šarmo, kurio žodžiais neapsakysi: tai – gebėjimas muziką papildyti rankų gestais, emocijomis, žvilgsniu“, – pasakoja jis.

Free finga – Manęs daugiau (diriguoja Ričardas Šumila):

Šiuos dalykus R.Šumila aiškino ir LRT projekte „Maestro“. Buvęs komisijos narys sako, kad nors projektas kai kuriems leido susidaryti įspūdį, kad diriguoti gali kiekvienas, ši profesija sudievinta yra ne be reikalo.

„Tai – labai sunki specialybė, o pasirodymas yra tik nedidelė dalis, kuriai galima gana greitai pasiruošti“, – tikina jis, tačiau priduria, kad pats projektas buvo vertingas dėl galimybės geriau susipažinti su dirigento darbo specifika.

Ričardas pripažįsta, kad nors darbo televizijoje patirtimi džiaugiasi, iš pradžių jaudulio buvo nemažai. Sunkiausia – kalbėti ir komentuoti dalyvių pasirodymus. Vis tik išsigryninęs savo komentarų stilių jis atsipalaidavo ir pasimėgavo nauja veikla.

Svajonė – sodyba kaime

Galimybe išvysti sūnų per televizoriaus ekraną labai džiaugėsi R.Šumilos tėvai – užimta vyr. dirigento dienotvarkė neleidžia su artimaisiais susimatyti taip dažnai, kam jam norėtųsi. Laiko trūksta ne tik tėvams. Daugiau vyro dėmesio norėtųsi ir žmonai Radvilei, su kuria R.Šumila susituokė 2012 m. Vilniuje.

Fotogalerija:

„Puikiai suprantu, kad gyventi su dirigentu nėra lengva, nes mano dienotvarkė įtempta ir tai, ko gero, yra ne tai, ko ji nori. Žinau, kad jai manęs trūksta ir norėtų daugiau laiko praleisti kartu, dėl to iš anksto planuojame atostogas ir stengiamės pabūti tik dviese“, – tvirtina Ričardas.

Ričardas ir Radvilė susipažino dirbant prie spektaklio „Svynis Todas – demonas kirpėjas“. Tuo metu moteris buvo LVSO operų vadybininkė ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės dešinioji ranka. Dabar R.Šumilos žmona – praktikuojanti psichoterapeutė. Dirigentas pasakoja, kad žmonos veikla turėjo įtakos ir kai kuriems jo sprendimams.

„Jau kurį laiką lankau psichoterapiją ir ten apsilankiau ne dėl to, kad jaučiausi blogai. Santuokoje vienas iš kito nuolat mokaisi ir perimi kai kurias žinias, tad žmonos studijos leido suprasti, kad psichoterapija man būtų naudinga. Džiugu, kad tai tikrai padeda atlaikyti emocinę laviną, kuri nuolat mane slegia: man, kaip vadovui, tenka sugerti daug pozityvios ir negatyvios energijos, priimti skirtingas nuomones, kalbas ir problemas“, – atvirauja vyras.

Jis tikina, kad nors stengiasi palaikyti emocinę higieną ir teisingai skirstyti savo prioritetus, jam nesvetimas ir perdegimo jausmas. Jo darbas – kaip šešėlis: įvairūs rūpesčiai ir reikalai nepalieka nei ir užvėrus LNOBT duris.

„Visų pirma, tau reikia nuolat studijuoti, ruošti naujas programas ir partitūras. Kai esi teatro vadovas, skambučių sulauki ir po darbo valandų, taigi nutolti nuo darbo ir atsiduoti šeimai, laisvalaikiui nėra lengva“, – tikina jis.

Vis tik Ričardas įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių ir norint rasti laiko tai tikrai pavyksta. Vienos mėgstamiausių jo laisvalaikio veiklų – skaitymas, teatro ir kino lankymas, tačiau užimtas vyras tikrai nevengia ir buities darbų.

„Pas mus nėra vyriškų ir moteriškų pareigų, tad jais draugiškai dalijamės. Pavyzdžiui, prieš koncertą pats išsilyginu marškinius, nes nesu iš tų vyrų, kurie laukia, kol žmona jiems viską suruoš“, – pasakoja R.Šumila.

Vis tik geriausiai pailsėti jam pavyksta kardinaliai pakeitus aplinką. „Geriausias būdas atsijungti – pabėgti iš miesto į kaimą, gamtą arba keliauti. Ten tikrai išsivalau mintis ir atitrūkstu. Svajoju turėti savo sodybą ir žemės sklypą kažkur už miesto, kur galėčiau dažnai pabėgti“, – svajone dalijasi dirigentas.

Fotogalerija: