Dirigentas Vytautas Lukočius: „Aš žiauriai bijau gražių moterų!“

Esate daugelio konkursų laureatas, dirigavote didžiausiose šalies ir užsienio koncertų salėse, tačiau apie jus daugybė žmonių sužinojo tik tuomet, kai pasirodėte „Auksiniame balse“. Daug kam atrodo, kad televizija rimtam muzikui prideda daugiau minusų nei pliusų. Nesibaiminote tokio požiūrio?

Nė kiek! Daugelis simfoninių orkestrų, norėdami išlaikyti auditoriją ar ją papildyti, imasi įvairiausių projektų. Baigėsi laikai, kai galėjai gyventi vien su Ludwigu van Beethovenu ar Johannesu Brahmsu.
Nemanau, kad televizija nerimta. Labai rimta ir labai sunku. O jei jums atrodo nerimta, vadinasi, mes gerai dirbame (juokiasi).

Įdomu, kaip muziko darbą įsivaizdavote, kai rinkotės profesiją. Na, žinoma, grosite arba diriguosite Karališkojoje operoje Londone...

Kad taip toli į priekį aš negalvojau... Gimiau bendrabutyje Varėnoje, tėvai medikai čia atvyko dirbti pagal paskyrimą. Paskui persikėlėme į Kupiškį, ten mane surado, dar pirmoje klasėje pakvietė į Vilnių, į Čiurlionio menų gimnaziją. Tėvai tokio mažo neatidavė, po ketvirtos klasės aš ir pats važiuoti niekur nenorėjau. Muzikos mokyklą lankiau, nes norėjo tėvai, o pats turėjau daug draugų, kamuolį, dviratį ir rogutes žiemą. Kankino mane toje muzikos mokykloje...

Tačiau tėvai buvo užsispyrę?

Buvau gal ketverių, kai tėtis pirmą kartą pianino klavišais suspaudė natas ir pasakė, kaip jos vadinasi. Kuo lengviausiai galėjau jas atkartoti – turėjau absoliučią klausą. Paveldėjau ją, matyt, iš tėvų. Jie abu dalyvavo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, tėtis su broliais grodavo vestuvėse ir laidotuvėse, pučiamųjų orkestre, o mama dar dabar moka tūkstančius dainų.

Pirmasis mano koncertas įvyko darželyje – buvo suėję penkeri. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą, tik po metų nužingsniavau į pirmą klasę. Muzika man buvo kančia, tikrai (šypsosi). Troškimu ji tapo tik aštuntoje klasėje. Pamaniau: visi dviračiai išvažinėti, ką aš veiksiu tame kaime?! Išvažiavau į Vilnių, į čiurlionkę.
Viskas kartojasi, kai pagalvoji. Dabar pats namuose tris tokius špingalietus turiu. Nė vienas iš jų savo noru pinklių neužsideda.

Vadinasi, dabar ir jūs, kaip jūsų tėtis, trypiate kojomis, kai vaikai negroja?

Reikia kažkaip iškęsti iki brandos, kol vaikas pats supranta, ko norisi. Mano vyresnysis sūnus Vincentas Čiurlionio menų gimnazijoje ištvėrė iki dešimtos klasės. Ir aš jį suprantu – vaikai dabar gerokai demokratiškesni, o auklėjimo sistema mokyklose liko ta pati, gal tik dar daugiau apkrauta niekam nereikalinga informacija, kurios vėliau gyvenime niekur negali pritaikyti, tvyro baisi, egzistencijai nepritaikyta stagnacija. Neugdomas jaunimo dedukcinis mąstymas, prašoma vien plikų faktų ir teorijų.

Vincentas puikiausiai dirba, prisipirkęs mikrofonų įrašo savo muziką ir jam tikrai nereikia septintojo dešimtmečio pedagogikos blogybių. Kartais atrodo, kai dirbama su vaikais, asmenybė specialiai žeminama – kai kam, žinoma, pasiseka rasti pedagogą, kuris sugeba įžvelgti sielos troškimus. Gaila, kad ugdomi nelaimingi žmonės, kurie baigę mokslus neras kur pritaikyti savo žinių ar bus pažeistos psichikos.

Nebijote taip kalbėti?

O ko bijoti? Daugybė jaunų žmonių išvyksta iš Lietuvos. Bet ir tas kelias nėra lengvas. Kas kita išvažiuoti ir grįžti. Tokį kelią aš pats esu išbandęs – ketverius metus studijavau orkestrinį dirigavimą J. Sibelijaus akademijoje Helsinkyje, keletą kartų tobulinausi užsienyje, mane ten dažnai kviečia diriguoti. Tačiau pasiekti tokį lygį, kai tave kviečia, o ne pats prašaisi, nėra paprasta. Vien juodo darbo čia neužtenka – juk kiti irgi sunkiai dirba. Ateiti buldogo veidu priešais orkestrą ir pamojuoti rankomis aš jus per penkias minutes galiu išmokyti.

Charizma? Žiūrėti į jos neturintį dirigentą – visiškai neįdomu...

Dirigentas yra tas žmogus, kuris pritraukia daugiausia dėmesio. Nors pats negroja, jo norai, impulsai charizma išsilieja per muzikantus scenoje. Yra toji charizma ar ne, sprendžia tie, kurie mus vertina ir kurie mūsų klausosi.

Per „Auksinį balsą“ jūs ne vien apie charizmatišką pasirodymą turite galvoti – tuo pat metu stebite muzikantus, nepaleidžiate kūrinio ir žiūrite, kaip atrodo dainininkai. Kaip jums mūsų žvaigždės?

Džiaugiuosi sutikęs dalyvauti projekte. Pažinau puikių žmonių, ypač tų, kurie atėjo iš kito, ne klasikinės muzikos, pasaulio. Malonumas dirbti su Karina Krysko-Skambine. Ji neturi čiurlionkės, „Dainų dainelės“ štampų, gali minkyti iš jos, ką nori, ir tai – taip žavu. Aną kartą pravirkdžiau: kas galėjo patikėti, kad ta mergaitė su sportbačiais ir triko stovės šitoje scenoje basa, dainuos akustinę meilės raudą, be jokio ritmo? Parašiau jai dešimt. Jei Karina po šito projekto grįš į treningus ir į disko, manysiu, kad ji – universali. Jei gali kurti savo gyvenimą šokdama ir dainuodama prastas čestuškas – valio! Bet aš sakau, kad jos širdis turėtų rinktis, kur jai išties maloniau.
Saulė tegu šviečia visiems, jei nori šokinėti scenoje su sportbačiais ir rodyti savo klubus – šokinėk. Jeigu žmonėms nepatiks, juk perjungs kanalą. Ir bilietų į koncertus nepirks.

Iš kur turite tiek tolerancijos?

Kartais gal ir pramuša noras visus suvienodinti. Tačiau kas bus, jei kitus kursime pagal save? Taigi pjausimės, kariausime... Žinau, meno žmonėms tolerancija nėra būdinga. Kartais atrodo, jog muzikantai – itin siauro mąstymo žmonės. Jei tik tu gali gyventi iš trijų savo operų ir penkių simfonijų, tai ir gyvenk! Jei tau žiūrovai ploja – puiku, nuostabu.

Buvo laikas, kai daug mokiausi – ir chorinio dirigavimo, ir fortepijonu groti, akompanimento ir kamerinės muzikos, simfoninio dirigavimo. Jei reikia, diriguoju, jei reikia – dainuoju. Galiu ir šokti, ir vaidinti. Štai spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, kurio muzikiniu vadovu buvau, gavo keturis Auksinio kryžiaus apdovanojimus.

Kai kas gali sakyti: na, Lukočius ir nusivažiavo... Žmonėms atrodo: daug darai, tai juk esi nerimtas. Bet jūs pabandykit – ir ten, ir ten, ir ten. Jei tau viskas greičiau išeina, tai juk ir padaryti gali daugiau, argi ne? Aš tiesiog taip nemoku: vaikeli, nemiegu naktimis, tik skaitau knygas, prieš koncertus penkias valandas pirštukus dilde šiūruoju, nevalgau tą dieną, medituoju... Bobutei tegu papasakoja!

Tačiau ir jums juk buvo pirmas kartas, pirmas atsakingas koncertas, pirmas dirigavimas užsienio orkestrui...

Pirmą kartą dirigavau Suomijoje 2000-aisiais. O baimės... Išgyvenau jas anksčiau, perėjau visus trijų dienų viduriavimus prieš svarbų koncertą. Blogai, kai scenos baimė dingsta. Jei nėra baimės, nėra ir adrenalino, o jei jo nelieka, tampi kasdieniškas, pilkas ir neįdomus.

Ar savo sapnuose diriguojate?

Diriguoti aš nebijau. Mano žiauriausias sapnas toks: sėdžiu prie fortepijono, šalia – orkestras ir dirigentas. Prasideda įžanga, aš suprantu, kad to koncerto niekuomet nesu grojęs. Sėdžiu be natų, o ir su jomis juk nieko neišeitų... Prabundu išpiltas šalto prakaito, gaudydamas kvapą: maestro, tik nepradėkite to koncerto! Moku kitą (kvatoja)!

O šiaip – vorų nebijote, gyvačių irgi ne?

Aš bijau tik gražių moterų (juokiasi).

Suprantu, kad vieną tokią savo namuose turite, taigi – esate saugus...

Esu, bet jos mane vis tiek varo iš proto!

Karina jums graži?

Jūs mane provokuojate! Dešimtukus jai rašau ne už grožį. Už jos natūralumą, universalumą, gebėjimą atrasti nepažintus dalykus, puikų, be štampų vokalą. Karina – vienas maloniausių žmonių, kukli, nuoširdi. Visa tai nuperka. Ne aš vienas tai jaučiu, visas orkestras.

Jūsų žmona muzikė?

Vytautė filosofė. Susipažinome studijų metais. Mūsų vyriausiam sūnui Vincentui septyniolika, Mykolui – devyneri, o dukrai Adelei – šešeri. Mykolas groja fleita, Adelė praėjusiais metais pateko į „Dainų dainelės“ finalą.

Ką sako vaikai, kai mato jus per televizorių?

Džiaugiasi ir nuoširdžiai vaikšto į filmavimus. Mykolui patinka LRT kavinė, Adelė turi dešimt favoritų, labiausiai myli Vaidą Baumilą ir Beatą. Vaidą kviečia į darželį padainuoti (juokiasi). Man atrodo, puiku, kad vaikai iš vidaus mato, kas vyksta televizijoje. Tada jie ir nesureikšmina: o, tėtis! Tas tėtis – tik kadras iš ilgo filmo.

Vytautai, įdomu, kiek frakų turite.

Naująjį fraką Velykų naktį pavogė iš automobilio, kai po koncerto ispanų operos solistai įkalbėjo nueiti į naktinį klubą „Pabo Latino“. Oi, žmonos, neleiskite ten savo vyrų (juokiasi)!
Taigi, mano spintoje liko trys seni, teks siūti naują. O kol pasisiūsiu, vilkėsiu smokingą.

Daug laiko praleidžiate su muzika. Ar tylos iš kur nors pasiimate?

Kartais pabėgu su meškere į kaimą. Važiuoju pas dėdę į Čiobiškį, kur likę senelių namai. Ten yra toks gražus dvaras, jį dabar parduoda...

Svajojate nusipirkti?

Norėčiau, bet ką tik iš paskolų išlipau. Vaikščiojau – batai suplyšę, kelnės suplyšusios, viskas į banką...

Betgi jūs gana dažnai dirbate užsienyje, o ten honorarai – kitokie...

Jei ne jie, paskolą mokėčiau dar keturiasdešimt penkerius metus!

Gyvenate name?

Ne, gyvename mieste, šalia – mokyklos, darželiai, laimė, man nereikia dirbti taksistu. Nors... Yra ir kitas variantas – pasisamdyti kokią išsilavinusią guvernantę kaip devynioliktame amžiuje. Ir nebūtų jokių asmenybės žeminimų, prastos socializacijos...

Ar buitis jums pavaldi?

Skambinkite mano žmonai. Tiesą sakant, ji nieko gero apie tai nepasakys. Labai mėgstu sodininkystę, medžius, daržus, mėgstu klijuoti plyteles, remontuoti automobilius. Visa tai ir darau, bet tik – kai norisi... Buvo laikas, kai, užuot dirigavęs, su bičiuliu dirbau autoservise, nesibodėjau naktimis valyti tualetų biuruose. Toks buvo laikas, reikėjo maitinti šeimą...

Prasitarėte, kad mėgstate pašokti naktiniuose klubuose. Lyg ir netinka rimtam dirigentui...

O kas sakė, kad netinka?! Nesakiau, kad mėgstu naktinius klubus, tą vakarą tik palaikiau kompaniją svečiams iš užsienio. Na, žinoma, kad mes linksmai praleidome vakarą. Smagiai bendraujame ir su projekto „Auksinis balsas“ dalyviais, kuriame tokį lyg „balsiečių“ ratą, draugų ir bendraminčių būrį. Įtariu, po projekto bus sunku išsiskirti...