Labai pykau ir keikiausi žiūrėdama šį filmą. Tas emocijas sukėlė supratimas, kad visai ne taip ilgą laiką įsivaizdavau religinių sektų kasdienybę.
Turbūt dėl jų uždarumo susidaro įspūdis, kad viskas, kas vyksta kulto labui, labai mistiška ir didinga. Ši juosta man galutinai nuėmė rožinius akinius – norvegiškas „Disko“ trenkė supratimu, kad išties radikaliai tikinčių gyvenimas yra lygiai toks pat, kaip ir mūsiškis, o gal ir liūdnesnis. Ir išeičių iš to liūdesio jie turi kur kas mažiau...
Tobuli namučiai su žurnalų vertais interjerais ir tobuli vaikučiai, skinantys pergales, kad ir kuo užsiimtų. Pareigingi tėveliai, pareigingi savo bažnyčios lyderiai. Atrodytų, kas čia tokio įtartino, ar ne? Žinoma, atmetus tai, kad toje bažnyčioje kabo neoninis kryžius, o prieš pompastiškas, panegiriškas mišias į vienkartinius puodelius pilstoma hipsterių taip mėgstama kava ir šokama pagal ritmingą, madingą muziką.
Tik staiga ima luptis tobulojo gyvenimo tapetai nuo tobulų namų sienų... Tampa akivaizdu, kad religingųjų lyderių kasdienybė kupina klasikinio emocinio smurto, besivelkančių trauminių patirčių, gniuždančio kūno kulto ir su tuo susijusių padarinių, skaudinančių nesėkmių ir, žinoma, lyg iš niekur atsirandančių gelbėtojų, kurie vieninteliai gali apšviesti savo dieviškąja šviesa ir parodyti teisingą kelią.
Stiprus filmas. Net drįsčiau sakyti – skirtas visai šeimai. Tam, kad kiekvienas jame surastų tai, kas aktualu tik jam pačiam, ir suprastų, kad radikalus tikėjimas tikrai neišgelbės sulūžusios sielos stabais...
Gero „Kino pavasario“ namuose kartu su zmonescinenema.lt