Dizainerė A.Bunikienė jaunystėje svajojo ne apie mados pasaulį: „Džiaugiuosi, kad į šią sritį nepasukau“

Išties, dar savaitės pradžioje realybė atrodė visai kitokia. Su Audrone Bunikiene kalbėjome dieną prieš pasauliui nusidažant niūriomis spalvomis. Tuomet, kai Rusijos karas prieš Ukrainą buvo tik baimę kelianti mintis, o ne realus faktas. Tuomet, kai daugelio galvose sukosi kur kas šviesesnės mintys – grandioziniai ateities planai, šventės, egzotiškos kelionės...

Pozityvumo tuomet neslėpė ir vasario 26-ąją gražų gimtadienį pasitinkanti A.Bunikienė. Nepriekaištinga išvaizda žavinti drabužių kūrėja tuomet sakė bėgančių metų neskaičiuojanti, o ir pats laikas jos veide, rodos, nepalieka jokių žymių. Dar vienus gyvenimo metus pasitinkanti moteris tik spėlioja, kad sustabdyti laiką jai padėjo pozityvumas.

Viešumoje visuomet elegancija spinduliuojanti dizainerė portalui Žmonės.lt pasakojo apie nostalgišką vaikystę, netikėtą svajonę ir priežastį, kodėl niekuomet neatvirauja apie asmeninį gyvenimą.

Audrone, kaip paminėsite savo gimtadienį?

Niekaip. Aš pasakysiu atvirai, kad gimtadienis man – jokia šventė. Didesnis džiugesys, kai pristatau kolekciją, kai padarau fotosesiją. Tą dieną man išauga sparnai, o gimtadienis… eina ir praeina. Jo visai nesureikšminu. 

Iš tiesų, visuomet stengiuosi, kad kiekviena diena būtų šventė (šypsosi). Pamatau vabaliuką, pamatau gėlę ir širdį užplūsta džiugesys. Tiek tereikia.

Kokios gyvenimo pamokos jus išmokė į kiekvieną dieną žvelgti kaip į šventę?

Man atrodo, kad tokių pamokų nelabai buvo. Tai – mano prigimtis. Mano tėtis buvo labai pozityvus, visur įžvelgdavo gėrį. Prisimenu, nusivesdavo mane prie Nemuno, stebėdavom tekančią upę, rodydavo kiekvieną šalia jos augantį medį ir augalą, mokydavo mane piešti. 

Ir jei tik po mokyklos paburbėdavau, kad kažkas ne taip, tėtis greitai mane sustabdydavo. Sakydavo: „Vaikeli, žiūrėk, kad tik blogiau nebūtų“, tad aš greitai nutildavau. Suprasdavau, kad pasaulis labai gražus. Taip  ir išmokau visur matyti tą neįkainojamą grožį, džiaugsmą. O juk sakoma, kad mokinys dažnai perspjauna patį mokytoją, tad galbūt taip nutiko ir man. Kiekviena diena mane džiugina, o ypatingai, kai turiu daug darbo (juokiasi).

Užsiminėte apie vaikystę. Galbūt prisimenate, kaip gimtadieniai atrodė tuomet?

Nors labai mėgstu leistis į praeities labirintus, o ypač tuomet, kai vairuoju, niekuomet nesusimąstau apie gimtadienius. Prisimenu, kad tėvai įteikdavo dovanas, jų labai laukdavau (šypsosi).

Sulaukusi pilnametystės nustojau mėgautis gimimo diena, o ir metus nustojau skaičiuoti. Prisimenu, vieną kartą, kai man buvo 52-eri, savo dukrai sakiau: „Jau man 55-eri, gražesnė sukaktis. Reikia organizuoti gimtadienį“. Tada dukra į mane tik pažiūrėjo, sako: „Mamyte, tau šiemet sueis tik 53 metai“ (juokiasi). Taip ir būna, kai neskaičiuoji laiko. Net ir dabar negalėčiau pasakyti savo amžiaus. Širdyje man vis dar 18-ka, o jei pasas rodo nesąmones, aš dėl to nekalta.

O apie ką svajojote, kai buvote aštuoniolikos? Ar dabar svajonės – kitokios?

Žinoma, kitokios. Kai buvau aštuoniolikos, norėjau būti aktore. Pirkdavau visokius žurnalus, kur pozuodavo garsiausios to meto aktorės, o aš žiūrėdavau į jas ir galvodavau, kad vieną dieną ir aš tarp jų būsiu. Bet labai džiaugiuosi, kad į aktorystę nepasukau – nebūčiau gera šioje srityje.

Kodėl taip manote?

Esu tuo įsitikinusi, nes kai gyvenime atsiranda žodis „reikia“, man tampa sudėtinga daryti bet ką. Pavyzdžiui, kai reikia eiti ir kalbėti į eterį, aš drebu iš baimės, nors šiaip galiu taukšti su žmonėmis ir būti vakarėlių siela – man kalbėjimas yra malonumas. Manau, kad aktore negalėčiau būti, nes aktorius turi suvaidinti savo rolę tinkamai bet kokiomis sąlygomis. Tai „reikia“ daryti gerai. 

O pasukusi į dizainą aš visada jaučiausi esanti savo rogėse. Ačiū galaktikai, dievams, kad mane nukreipė tinkamu keliu.

O kas jus paskatino pasukti į drabužių kūrimą?

Nuo pat mažens buvau linkusi į menus. Prisimenu, būdavo matematikos kontrolinis, o aš, kadangi niekada nebuvau tiksliukė, sąsiuvinio gale piešdavau princeses, modeliuodavau sukneles. Mane tai žavėjo. Kai atėjo metas studijuoti, taip ir nusprendžiau sukti į šį pasaulį. Aktorystėje savęs net nebandžiau.

Ar per karjerą nebuvo nė dienos, kai norėjosi pasitraukti iš mados pasaulio?

Nebuvo. Aš vis sakau, kad net chirurgas neišoperuotų dviejų dalykų – optimizmo ir mano meilės darbui. Prisipažįstu, aš nepaprastai sunkiai išeinu atostogų. Man tai neįtikėtinai sudėtinga, nes niekada nejaučiu poreikio ilsėtis. Kartą manęs paklausė, kada planuoju išeiti į pensiją, tai mano kolektyvo merginos kone choru tam žmogui atsakė, kad niekada. Aš tikrai net nesiruošiu galvoti apie pensiją. Mane tiesiog veža mano veikla ir, jei kas nors lieptų gulėti po palme, man toks poilsis būtų kančia.

Net ir sudėtingu metu, per patį pandemijos įkarštį, kai viską uždarinėjo, aš kantriai dirbau. Man labai patinka posakis: „Jeigu nežinai, kuria kryptimi nori plaukti, laivas niekada nepasieks kranto“. Aš puikiai žinau, kokia kryptimi noriu plaukti ir ką noriu pasiekti, tad bet kokioje situacijoje galiu griebtis šiaudo ir išlaviruoti. Taip jau yra, kai į kūrybą, į veiklą esi pasinėręs fanatiškai. 

Ką laikote savo didžiausiu pasiekimu?

Manau, kad didžiausias pasiekimas tai, kad per visas negandas, per visas krizes sugebėjau neužsidaryti. Esu perfekcionistė, tikriausiai tai mane ir gelbėjo. Visada sakau sau: „Audrute, kabinėkis prie savęs, kad prie tavęs nesikabinėtų kiti“. Kokybė man yra svarbiausia. Būna, kad dieną prieš kolekcijos pristatymą aš ką nors pamatau ir prašau pakoreguoti. Geriau jau nepristatysiu kolekcijos nei žinosiu, kad kažko nepadariau tobulai (šypsosi).

O kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Ką veikiate, kai nekuriate drabužių?

Oi, man visas gyvenimas yra kūryba (juokiasi). Jeigu nemodeliuoju, esu pamišusi sodininkė, o juk tai taip pat yra kūryba. Be to, labai mėgstu gaminti ir savo patiekalais džiuginti bičiulius...

Jūs nesate linkusi atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą. Kodėl jį taip saugote? 

Mane tėvai nuo mažens mokė, kad paukštelis viską neša į savo lizdą, o ne iš jo. Jei kas nors manęs paklausia labai asmeniško klausimo, aš iškart nutylu. Dėl to kartais stebiuosi, kodėl aplinkiniai tiek daug ir taip noriai atvirauja apie savo asmeninį gyvenimą. Juk būna, kad du garsūs sutuoktiniai be perstojo pasakoja, kokie jiedu laimingi, o, žiūrėk, praeina metai ir  jie jau skelbia apie skyrybas, kalba apie krizes. 

Tikite posakiu, kad laimė mėgsta tylą?

Taip, tikiu šiuo posakiu. O ir nei mano artimieji, nei mano dukros nemėgsta, jei kažką apie juos pasakoju. Aš jų sprendimą gerbiu, dėl to ši tema man – tabu.

O ar su aplinkiniais mėgstate dalintis savo svajonėmis? Apie ką dabar svajojate?

Pirmiausia, svajoju, kad visa šeima būtų sveika. Yra toks prietaras: jei važiuojant automobiliu virš tavęs viaduku pralekia traukinys, reikia suploti rankomis ir sugalvoti norą. Aš visuomet taip ir darau. Visada pagalvoju, kad tik šeima ir draugai būtų sveiki. 

O antra, visada sau linkiu, kad neapleistų mūza. Niekada. Noriu su ja visuomet eiti susikibusi rankomis. Man tai yra didžiausia laimė.

Fotogalerija: