Dizainerė Agnė Kuzmickaitė apie jos viduje slypintį vaiką: „Tai gali daryti įtaką tavo likimui“
Paroda surengta simboliškai paminint VšĮ "Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija" veiklos 15-ąjį gimtadienį. Šioje galerijoje suaugusiojo-kūrėjo-vaiko santykis yra šių trijų pasaulių suartėjimo erdvė, įžvalgiai stebint asmenybių vienį visuose jos formavimosi etapuose. Parodoje pristatyti 15 menininkų darbai.
Viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių, Agnė Kuzmickaitė, džiaugėsi, kad jos kūryba susižavėjo parodos kuratorė Jūratė Stuskaitė ir pasiūlė prisidėti prie garbių vardų sąrašo.
Prie savo ekspozicijos dizainerė paliko štai tokį aprašymą:
„Kadangi esu smalsi, norėjau patikrinti, ką reiškia būti motina, mama. Taigi, motinystės patirtį pasirinkau sąmoningai. Susidūrusi su visais motinystės patirtį sudarančiais kasdienybės atributais, nutariau panaudoti šią patirtį savo kūryboje – integruoti vaiko raidos elementus drabužių konstravime, naujų formų kūrime.“
Dukrą auginanti moteris portalui Žmonės.lt sakė, jog iki šiol ji niekur „nepametė“ viduje slypinčio vaiko, priešingai – augant dukrai, Agnė suprato, jog kartais visus kasdienius rūpesčius nusimesti padeda žvilgsnis į juos vaiko akimis.
Kai Agnės dukrelė augo, mokėsi piešti ir rašyti, palikdavo pėdsakus, dizainerė pagalvojo, kad visa tai gali pritaikyti modeliavimui.
„Ekperimentavau, siekdama sukurti erdvinius objektus.“ – sakė kūrėja.
„Sutinku su parodos sumanytojais, kad menininkui reikia išlikti vaiku. Jis turi būti avantiūristas, nebijoti eksperimentuoti. Taip besielgiant, gali gauti gerų rezultatų, tai net gali daryti įtakos tavo likimui.
Žinoma, dėl mus slegiančių atsakomybių, mes kartais savo vidinį vaiką pamirštame, gerai, jog mano dukra man padeda ir aš jo visiškai nepamirštu.“
Ką reiškia „turėti vaiką savyje“ – iš jo mokytis, pagal jo drąsą, prigimtinę išmintį, neklystančią intuiciją ir negebėjimą meluoti pasitikrinti savuosius išgyvenimus, galias, atradimus ir trūkumus?
Renginio organizatoriai siekia panagrinėti platesnes vaikų ir profesionalių menininkų bendradarbiavimo galimybes, neapsiribojant vien edukacija, bet išlaikant tiesioginį ryšį.
Parodą jie siūlo paanalizuoti iš kelių perspektyvų.
Pirmoji – susipažinti su šioje parodoje pristatomų žinomų, savo stilių ryškiai suformavusių autorių kūryba – ieškant jų kūriniuose „vidinio vaiko“, nes labiausiai vaiką ir suaugusį vienija kūrybinė veikla – išorėje ir asmeninių sprendimų teritorijoje.
Dalyvauti parodoje pakviesti skirtingų patirčių kūrėjai, kurie parodos kuratorių galvose kažkokiu „kampu“ „pataiko“ į temą. Visi jie priėmė pasiūlymus geranoriškai, su smalsumu – ir tai, kaip sako idėjos iniciatoriai, lėmė ryžtą plėtoti veiksmą įvairesniais aspektais.
Antroji perspektyva – žvelgti vaiko akimis, nes įprastai meno kūrinio prasmę, jo vertę, idėjos aktualumą žiūrovas įvertina pats, perskaitydamas kūrinio aprašymą, išanalizavęs autoriaus siūlomą koncepciją, įsigilinęs į spalvas, potėpius, formas ir panašiai.
O jeigu pagrindinis parodos lankytojas būtų vaikas? Jis darbus vertintų tik pagal formas, spalvas ir ieškotų savų paralelių su jį supančia aplinka, tuo pačiu savotiškai ištrindamas konceptualiąją meno kūrinio pusę.
Svarbi ekspozicijos detalė – pačių autorių apmąstymai pasiūlyta tema, kuriuos rekomenduojama perskaityti kaip neišvengiamą temos papildą.
Projekto organizatoriai tikisi, kad šis kuratorinis projektas visiems – tiek dalyviams, tiek žiūrovams – taps nauju judesiu – savyje patikinti, ar dar jaučiame skaidrų (ar skaudų) vaikystės pulsą, neleidžiantį užsisklęsti egzistencijos rutinoje.
+24