Dizainerė Anna Mois: „Aš – tokia vienintelė!“ (papildyta balandžio 13 d.)

Graži pavardė. Mergautinė?

Taip. Ir aš manau, kad skamba labai gražiai.

O gal vis dėlto tai – gražus slapyvardis?

Gal (juokiasi)... Galvokite, kaip norite.

Ką tik praūžė „Mados infekcija“. Kodėl nedalyvaujate tokiuose renginiuose?

Jeigu atvirai, net neinu žiūrėti kitų dizainerių darbų. Nebent kartą per trejus metus... Man neįdomu, nes dažnai ten pristatomos kolekcijos yra tiesiog nenešiojamos: drabužiai netinka dėvėti gatvėje, darbe, kasdien ar viešuose renginiuose. O aš kuriu tai, kas moterį puoštų, su kuo ji atrodytų elegantiška, graži. Aš turiu savo vidinį grožio supratimą, kuriu tai, kas patinka man, o idėjų niekada nevogiau ir nevogsiu. Būna, kad sugalvoju ką nors gražaus, pažiūriu kokią Lagerfeldo kolekciją ir matau – ta pati mintis. Gal aš tiesiog žiūriu į priekį?..

Koks tas jūsų grožio jausmas, kokį stilių mėgstate?

Klasiką. Bet ji nebūtinai yra tik juoda–balta. Jeigu nuotaika gera, klasika gali būti ir spalvota, ryški. O mano nuotaika visada yra gera.

Iš kur jūs tokia?

Aš vilnietė, čia gimiau. Kraujo turiu paties įvairiausio: ukrainietiško, baltarusiško, rusiško, vokiško. Mama – pusiau ukrainietė, pusiau rusė. Tėvas – iš Baltarusijos. Kiek žinau, jie susipažino Minske. Paskui abu atvažiavo į Vilnių ir čia liko. Tėvai – verslininkai. Dailės akademijoje esu baigusi interjero dizainą. Dabar mokausi Maskvoje. Ir žadu važiuoti ten pagyventi šiek tiek ilgiau. Nors dar nežinau, kaip gyvenimas susidėlios: gal patrauksiu į Paryžių...

Turiu daugybę minčių, planų. Labai daug žinių ir patirties gavau Maskvoje, gyvenau ten daugiau nei mėnesį. Ten – kitoks ritmas. Pas mus – kur kas ramiau. Atvažiuoja pas mane draugai iš Maskvos ir džiaugiasi, kaip Lietuvoje gali atsipalaiduoti, pailsėti. Bet man patinka Maskvos greitis. Man nuolat reikia eiti, daryti, aš negaliu sėdėti vienoje vietoje.

Kaip interjero dizainerė susidomėjo skrybėlaitėmis?

Interjerai – mano profesija, darbas, o skrybėlaitės kol kas – tik hobis. Nors pastaruoju metu jam skiriu labai daug dėmesio. Prisimenu, kai pradėjau kurti skrybėlaites, visi pašaipiai kalbėjo: „Oi, koks čia verslas?.. Nesąmonė...“ Bet paaiškėjo, kad ne tokia jau ir nesąmonė. Kepurių siuvėjų Lietuvoje yra, bet skrybėlių dizainerių – ne. Apskritai esu vienintelė, kuri nusprendė kurti skrybėlių kolekcijas. Moterys Lietuvoje iš pradžių visai nedėvėjo tokių galvos aksesuarų. Bet dabar vis dažniau sulaukiu skambučių: „Einu į tokį ir tokį renginį, man reikia skrybėlaitės.“ Iš tiesų tai – labai graži aprangos detalė, efektingas aksesuaras. Todėl labiausiai man patinka kurti elegantiškas ir prabangiai atrodančias. Iš nėrinių, kailio...

Dabar mokausi Maskvoje. Ir žadu važiuoti ten pagyventi šiek tiek ilgiau. Nors dar nežinau, kaip gyvenimas susidėlios: gal patrauksiu į Paryžių...

Bet kol kas, aišku, interjerų kūrimas duoda didesnes pajamas nei skrybėlaičių. Žadu atidaryti savo interjero detalių, aksesuarų parduotuvę. Planuoju imtis renginių: rūpintis skoningu salių puošimu, švenčių organizavimu. Šią vasarą jau turiu nemažai užsakymų.

Gal ir savo vestuvių šventę jau planuojate? Kaip dizainerė save įsivaizduoja kaip nuotaką?

Išskirtinė ir elegantiška. Kokia tiksliai – vizijos dar neturiu. Bet skrybėlė ar nuometas tikrai būtų. Tik kol kas – gerbėjų pilna, o aš renkuosi, kuris iš jų mane pakęs su visu mano charakteriu. Laikau save stipria moterimi. Žinau, kad ne kiekvienas vyras norės ir sugebės prisitaikyti prie manęs. Tiesa, jau vis dažniau imu galvoti apie šeimą. Norėčiau ją turėti po kokių metų dvejų. Nors, kas ten žino, kaip gali būti: gal aš jau rytoj eisiu į santuokų rūmus! Aš – greita!

Tokia mergina kaip jūs traukia vyrų dėmesį?

Manau, kad dėmesį į mane tikrai atkreipia visi vyrai. O prieiti dažniausiai bijo. Kita vertus, ne visus ir reikia prisileisti. Bailiai tegu bijo. Įspėju: mano charakteris tikrai nėra iš lengvųjų. Kartais pati savęs bijau. Bet būtent toks charakteris man daug padėjo ir dar daug padės.

Įsivaizdavau jus esant turtingų tėvų išlepintą mergaitę. Ką tokio jaučiatės pasiekusi savo jėgomis?

Gal kiek nors ir esu tėvų palepinta, nes aš vienas vaikas šeimoje. Kita vertus, išlepinti vaikai nieko neveikia ir tik trinasi po klubus. O aš jaučiuosi jau daug pasiekusi savo jėgomis ir eisiu pirmyn. Man nesvarbu, kas ką rašo, kaip komentuoja ar apkalbinėja. Aš einu į priekį ir žinau, kad toli nueisiu.

Kada pačiai ėmė patikti skrybėlaitės?

Su mama būdamos Maskvoje, užėjome į vieną kailinių kepurių parduotuvę. Bet iš gausybės, kurias išsimatavau, nepatiko nė viena. „Šapkos ušankos“, ir tiek – nieko ypatingo, nieko išskirtinio. Mama tada ir pasakė: „Jeigu niekas nepatinka, pati sukurk.“ Ėmiau piešti eskizus, modelius, radau meistrus, kurie tikrai sugeba pasiūti tai, ką aš sukuriu. Ir prieš kelerius metus pristačiau pirmą savo kolekciją. Šį pavasarį jau bus ketvirtoji. Išduosiu mažą paslaptį: man labai patinka, kaip atrodo Elizabeth II. Ji nuo galvos iki kojų – susiderinusi: skrybėlaitė, rankinukas, bateliai, aksesuarai... Ateityje kažką panašaus pamatysite ir mano kolekcijų pristatymuose. Kad skrybėlaitę nusprendusi dėvėti moteris turėtų ir prie jos derančius batelius ar rankinę.

Sako, kad skrybėlaitė moteriai tik prideda amžiaus. Su tokiu galvos apdangalu atrodo per daug rafinuota, griežta, šalta...

Viskas priklauso nuo skrybėlaitės – kokia ji bus, taip moteris ir atrodys. Jeigu šviesi, puošta gėlėmis – moteris bus žaisminga ir lengva. Man labai patinka Sophios Loren frazė. Net užsirašiau ją, tuoj pacituosiu: „Jaučiu silpnybę skrybėlėms. Kiek aš jų turėjau... Jos elegantiškos ir ekscentriškos, žaismingos ir dramatiškos. Bet kuri suteikia malonumą. Mano manymu, moters su skrybėlaite negalima užmiršti.“ Tuo viskas pasakyta.

Jaunieji dizaineriai paprastai nori būti itin originalūs, todėl net rengiasi keistai, nestandartiškai, klasika – ne jiems. Jūs iš šio būrio išsiskiriate netgi išvaizda. Vien jūsų iškirptės dar ilgai po renginio aptarinėjamos internete...

Jeigu turi ką parodyti, kodėl turėtum to nedaryti?! Taip, aš kitokia nei dauguma drovių lietuvaičių! Gal manyje verda ukrainietiškas kraujas. Turiu džinsų, kelnių, kartais rengiuosi laisvai, sportiškai, bet taip jaučiuosi prasčiau, nei apsivilkusi gražią suknelę, užsidėjusi skrybėlaitę, apsiavusi elegantiškus batelius. Žinoma, aukštakulnius! Pamenu, kažkada su mama viešėjome Ukrainoje. Mano prosenelė tada sirgo vėžiu, jai buvo daugiau kaip devyniasdešimt metų, bet įspūdį ji man paliko visam gyvenimui. Mama atvažiavo pas ją avėdama kažkokias įsispiriamas žemakulnes basutes. Prosenelė nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų: „Kas čia dabar? Moteris net namuose turi avėti basutes bent su mažais kulniukais.“ Pati iš tikrųjų buvo apsiavusi batelius su kulniukais, apsivilkusi suknelę. Matyt, tas moteriškumas yra mano genuose. Giminaičiai sako, kad kūrybiškumą, meno jausmą aš paveldėjau iš savo močiutės sesers, kuri buvo nusipelniusi Ukrainos menininkė.

Viskas priklauso nuo skrybėlaitės – kokia ji bus, taip moteris ir atrodys. Jeigu šviesi, puošta gėlėmis – moteris bus žaisminga ir lengva.

Tokioje nedidelėje šalyje dizainerių mes turime apsčiai. O ar pirkėjų užtenka?

Bet aš tokia vienintelė! Drabužių nekuriu ir nežinau, ar kursiu. O aksesuarus tikrai kursiu, nes šioje srityje yra ką veikti. Ir pirkėjų jau turiu nemažai. Va, ir šiandien sporto salėje prieina prie manęs vyras ir sako: „Jūs kartą buvote atėjusi su skrybėlaite. Girdėjau, kad kuriate labai elegantiškas, gražias. Mano žmonai labai reikėtų skrybėlaitės. Ar būtų galima gauti jūsų telefono numerį?“ Štai jums ir pavyzdys, kad mano darbo žmonėms reikia. Pastebėjote, kad renginiuose vis dažniau ir drąsiau pasirodo skrybėlėtos damos? Ar bent jau plaukus papuošusios lankeliu, žaismingu aksesuaru.

Tokia moteris akimirksniu nušviečia visą erdvę aplink save. Moterys, patikėkite, jei eisite gatve užsidėjusios skrybėlę, vyrai tikrai jus pastebės! Net kitos atsigręš ir palydės žvilgsniu. Aš pastebiu daugybę moterų, kurios turi puikią figūrą, nemažas finansines galimybes, bet kai apsirengia... nors verk. Kita vertus, kai pagalvoji: jeigu visos bus tokios drąsios ir laisvos kaip aš, irgi nebus įdomu. Pavyzdžiui, Rusijoje, kur tos laisvės ir atvirumo yra kur kas daugiau, aš jaučiuosi puikiai. Va, ten tikrai yra į ką pasižiūrėti. Tik man tai sukelia ne pavydą, o norą dar geriau atrodyti. O pas mus... Kaip jau sakiau: tokių kaip aš daugiau nėra.

Jūs pirmiausia nušvietėte Lietuvos pramogų pasaulį – įsiveržėte lyg banga. Buvo sunku čia išsikovoti pripažinimą?

Teisingai pasakėte – kaip banga. Man nieko sunkaus nėra šitame gyvenime. Aš nieko nebijau. Einu pirmyn ir niekas manęs nesustabdys – tikrai kaip banga. Man patinka drabužiai giliomis iškirptėmis, man patinka puoštis skrybėlaitėmis, man patinka atkreipti į save dėmesį. Jeigu apie mane šneka, vadinasi, mato. Vadinasi, esu ryški dama.