Dizainerė Aušra Haglund jau 29-tą kartą keičia gyvenamąją vietą: „Laikas į Niujorką!“

„Bus ir trisdešimtas, trisdešimt pirmas, antras, trečias kartas“, – juokiasi naujose vietose lengvai pritampanti dizainerė. Šįsyk jos laukia Amerika. Aušra jau turi lėktuvo bilietą: rugsėjo pradžioje skrenda savo kūrybos pristatyti iš karto po Niujorko mados savaitės vyksiančioje parodoje „Capsule Show“.

Aušra, jums prilips keliauninkės etiketė!

Gal ją jau turiu? Vieni žmonės tuose pačiuose namuose nugyvena visą gyvenimą, o kitam skirta keliauninko karma. Man tą tenka priimti. Iš tiesų esu ieškotoja, tai – smalsių žmonių prigimtis. Tie, kurie ieško, juda į priekį.

Dveji pastarieji gyvenimo metai buvo ne tik kelionių, bet ir stipriausi kūrybos. Per juos įvyko rimčiausi dalykai – Užupyje atidariau savo butiką, man buvo suteiktas meno kūrėjos statusas. Pradėjau kitaip žiūrėti į kūrybą, ir tai mane atvedė ten, kur esu šiandien, – pakeliui į Niujorką. Yra juokaujančių, kad važiuoju užkariauti pasaulio. Tačiau iš tikrųjų dabar esu pasiruošusi pasauliui!

Esate gyvenusi Amerikoje, Švedijoje – atrodo, dar visai neseniai iš pasaulio grįžote į Lietuvą.
Tai buvo visai kas kita. Esu pasaulio pilietė. Draugai sako, kad visiškai ne Lietuvai esu sutverta. Kažkada grįžau čia kaip paprastas žmogus, o dabar išvažiuoju – ne savęs parodyti, ne savęs įprasminti – parodyti to, ką patikrinau, dėl ko labai stengiausi, – savo kūrybos. Paroda „Capsule Show“ man yra labai didelis pasiekimas. Toje parodoje yra atrastas ne vienas pasaulinio garso ženklas. Tarkim, kažkada ir Alexanderis Wangas ten pasirodė su šešiais savo megztinukais. Pagalvojau, kad ši paroda atitinka mano kūrybos koncepciją. Vadinasi, ten turiu vykti bet kokia kaina. O jei važiuoti, tai su viskuo – su visomis savo mintimis, nuvežti save visą.

Kaip jie jus atrado?

Dažniausiai niekas neatsitinka šiaip sau. Prieš porą metų pradėjau sąmoningai komunikuoti su „Capsule Show“ organizatoriais. Kai šiemet balandį su jais susitikau, išgirdau, kad nori parodyti mano kūrybą. Niujorkas – mano miestas. Ten gyvenau prieš dvidešimt šešerius metus ir nepadariau visko iki galo. Jau tada parduotuvės norėjo parduoti mano gaminius, bet aš to neįvertinau – grįžau į Lietuvą. Dabar keliuose koledžuose net derinamos mano mados industrijos dėstymo programos. Kai pavasarį ten buvau, vieno Soho butiko savininkė man pasiūlė dirbti kartu – ten parduoti savo kūrinius. Pasakiau, kad pirmiausia turiu įgyvendinti savo tikslą – pasirodyti „Capsule Show“. Nežinau, ar ji lauks manęs iki rudens. Niujorkas ypatingas tuo, kad ten yra „čia ir dabar“. Niekas nesako „palauk“. Manau, kad ten reikia būti ir griebti iš karto viską, ką siūlo.

Taip, man metas į Niujorką. Mane ten žiauriai žavi tai, kad žmonės kartoja, jog dabar yra patys geriausi mano gyvenimo metai. Ir bus dar dvidešimt metų į priekį. Lietuvoje tokio mažiaus žmogui yra sakoma, kad jau viskas. O aš dar noriu gyventi, noriu turėti dvidešimt geriausių savo gyvenimo metų! Nes jei tiek daug įvyko per dvejus Lietuvoje, tai kiek gali įvykti, kai būsiu visur? Gyvenimas nesibaigia, diplomai, pasiekti rezultatai rodo, kad einu į priekį, kad man dar ne laikas sakyti, jog viską padariau – teliko anūkų sulaukti. Kaip tik dabar jaučiu turinti daugiausia parako.

Dėl šio kvietimo uždarėte savo butiką, išparduodate buities daiktus?

Užupyje Aušros nebėra. Savo kūrybos namų vietą, kus pastarąjį pusmetį ir gyvenau, džiugiai perleidau dailininkui Linui Cicėnui. Šiuo metu gyvenu Vilniaus gatvėje. Aš manau, kad žmogus negali būti dviejuose vietose tuo pačiu laiku. Negalėjau bet kam palikti savo butiko. Buvo minčių rasti žmogų, kuris tęstų jo veiklą, bet tada kažkas man nuolatos skambinėtų ir klausinėtų apie kiekvieną siūlę. Negalėčiau ramiai dirbti Niujorke. Be to, būtų dvigubos nuomos išlaidos. Tačiau apsispręsti uždaryti savo kūrybos namus buvo sunku, išlieta daug ašarų, ilgai sėdėta ant sofutės.

Buvau visiškai nusistekenusi: uždaryti, išparduoti, atsisveikinti nėra paprasta. Tai – įtampa, emocijos. Ir – didelis vargas: nesu iš tų, kurie samdytų kraustymo kompaniją. Viską pakavau pati –kad paskui žinočiau, kur kokia špūlytė padėta. Tai buvo beprotiškas darbas, prisidėjo ir emocijos. Reikėjo sau pripažinti, kad kraustymasis – Užupio etapo pabaiga. Iš butiko mano daiktai keliaus į dabar kuriamą elektroninę parduotuvę. Visgi turiu uždaryti vienas duris, kad kitos plačiai atsivertų.

Niujorke vėl teks išpakuoti lagaminus, vėl kurtis...

Buitis man niekada nekelia problemų. Tai – lengviausias dalykas gyvenime. Turiu interjerų dizainerio patirties – kur nors atsiradus susikurti gyvenimui patogią vietą man užtrunka lygiai dvi savaites.

Mes laikomės įsikibę daiktų ir nesuprantame, kad nesame iki galo patenkinti. Žmonės nori pagauti laimės paukštę, bet nežino, kur jos ieškoti. Laimės kartais suteikia maži dalykai: susitikimas, įdomus pokalbis, o daiktus, namus gali susirasti naujus, su kita istorija. Aišku, kiekvienas turime labai svarbių daiktų. Ir aš tokių turiu. Jie – neliečiami. Kuo jie mažesni, tuo lengviau su jais gyventi. Dideli daiktai slegia.

Dabar ieškau, kur apsistoti Niujorke. Skrendu mėnesiui, o kaip klostysis gyvenimas toliau – pamatysiu. Yra žmonių, kuriems didelis stresas ir atostogoms susiruošti. Man tokie dalykai panikos nekelia. Puikiai komunikuoju angliškai – juk man siūloma net dėstyti koledžuose. Niujorką vadinu antraisiais namais. Ten važiuodama nejaučiu streso. Jei esi bendraujantis žmogus, neprapulsi niekur.

O jei megapolis nepateisins jūsų lūkesčių?

Turiu pasiūlymų Kinijoje dirbti kaip produkto kūrėja nuo eskizų iki galutinio gaminio išvystymo. Toks įvertinimas, kokį iš jų gavau, man – labai didelė karūna. Norėčiau ją užsidėti.

Galvoju, kad netrukus būsiu visur: ir Niujorke, ir Pekine, Singapūre, ir Italijoje, iš kur ateina odos kultūra. Kai žengiau pirmuosius žingsnius Užupyje – startavau kaip savo prekės ženklo kūrėja, nusipiešiau trikampį. Jame pažymėjau tris šalis: Italiją, Ameriką ir Kiniją. Tada neturėjau jokio verslo plano, jokio užnugario. Tą trikampį dėžutėje turiu iki šiol, atrodo, kad gyvenimas pagal jį ir dėliojasi. Kūrybinėmis vizualizacijomis labai tikiu.

Visgi jūs – drąsi moteris!

Tai, matyt, stipriausia mano charakterio savybė. Bebaimė Aušra. Ko galima bijoti? Nebent nežinios. Tačiau pasitaikius tokių galimybių būtų didžiausia nesąmonė išsigandus jomis nepasinaudoti. Dėl baimės daug žmonių stovi vietoje. Aš jaučiuosi apdovanota: nuo mažens mėgstu eiti, ieškoti, bendrauti. Man patinka konstruktyvus pokalbis, nekenčiu plepėti apie nieką. Tačiau jei tik sutinku bendramintį, visada randu, ką kartu nuveikti. Taip gimsta bendri projektai.

Visą gyvenimą investavau į savo žinias. Balandį antrą kartą Niujorke buvau mokymuose, kurie per kūrybą pakeičia daugelio žmonių gyvenimus. Po vienų tokių kūrybinių dirbtuvių atidariau savo butiką Užupyje, per tuos mokymus radau naujų kontaktų. Tie mokslai – beprotiškai brangūs. Aš pirkau ne žiedą su briliantu, o mokslus. Ir matau rezultatus.

Manau, kad ateityje kitiems patarsiu, kaip pasiekti dvasinę harmoniją, savo neatrastus klodus, nes pastebiu, kad daug kas gyvena jausdamas, jog savęs neįprasmina. Pati turėjau nugyventi daug žemiškų dalykų, jų neišvengiu ir dabar – buitis manęs, kaip ir kitų, neaplenkia. Tik joje bandau rasti žavesio. Aš dvidešimt šešerių jau turėjau sūnelį, buvau išsiskyrusi ir neturėjau kur gyventi. Galėjau taip ir likti Kaune, dirbti mokytoja ir gyventi bendrabutyje su tualetu koridoriaus gale. Arba viską pakeisti. Pasirinkau pokyčių kelią. Juo eisiu, kol mirsiu.

Tuose Niujorko kūrybiškumo kursuose mane skatino rašyti. Pažadėjau ir stengiuosi kasdien bent po dešimt minučių skirti dėlioti savo mintims. Kada nors jos suguls į knygą. Manau, turiu ką pasakyti. Tai turėtų būti true story apie visas išgyventas meiles, šalis, skyrybas, kūrybas, sutiktus žmones, be jokių pagražinimų ir nutylėjimų.

Kaip manote, ar ateis diena, kai atrasite tobulą vietą, iš kur nebenorėtumėte niekur keltis?

Galvoju, kad savo sielai, kūrybai ir žinioms įprasminti vienos vietos man niekada neužteks. Dėl šilumos ir džiaugsmo bei vidinės ramybės tiktų kokia nors Karibų sala. Tačiau man ir šou pasaulio reikia. Noriu atsidurti Niujorko Metropolitano meno muziejuje, neabejoju, kad vieną dieną bendradarbiausiu su Anna Wintour. O po viešo gyvenimo man reikia pabūti vienai, pasislėpti, parašyti keletą puslapių, prisiliesti prie audinių. Aš vis dar pati sau siuvu. Tai darydama pasikraunu energijos. Atsigaunu. Manau, kad tam labai gera Lietuva.

Gal daugiau vidinės ramybės ir prieraišumo suteiktų artimas žmogus?

Girdėjau sakant, kad šalia esantis žmogus yra tavo vizitinė kortelė. Man reikia, kad tuo žmogumi didžiuočiausi. Neįsivaizduoju, kas su manimi ištvertų. Nebent visiškas, absoliutus mano garbintojas. Arba crazy persona. Esu meilės žmogus. Man reikia mylėti, bet eiti ir į tualetą kartu, ir benzino įsipilti – nebenoriu. Labai moku ir galiu gyventi viena. Manau, kad galima būti kartu ir gyvenant atskirai. Sakau garsiai, kad tradicinė šeima – visiškai atgyvenęs variantas. Ir kuo toliau, tuo tai aiškiau.