Dizainerė Ieva Ševiakovaitė baigė akupunktūros mokslus: „Išsipildė dar viena vaikystės svajonė!“

Ji nuo vienuolikos metų aiškiai žinojo, kad kurs drabužius, bet būdama mažesnė svajojo apie gydytojos profesiją. „Man buvo gal devyneri, kai tėtis iš Maskvos parvežė žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, kuriame buvo rašinys apie kinų mediciną. Jis buvo su iliustracijomis ir keliomis gydymo, masažų schemomis, – prisimena. – Tą pačią vasarą plaukiant baidarėmis tėčiui taip stipriai suskaudo nugarą, kad jis negalėjo pajudėti. Mudu kartu išnagrinėjome tas žurnale nupieštas schemas ir pagal vieną iš jų aš jį gydžiau, dariau masažą. Po dviejų dienų tėtis pasveiko. Tai buvo pirmoji mano pažintis su paslaptingąja kinų medicina.“

Po daugelio metų į Vilniuje veikiančią „Neijing“ mokyklą Ievą nuvedė bičiulis ir kolega Seržas Gandžumianas. „Akupunktūra populiari tarp drabužių dizainerių, – juokiasi ji. – Ten mokėsi ne tik Seržas, bet ir Ramunė Strazdaitė, Jurgita Januškevičiūtė. Kai Seržas pasiūlė pabandyti man, daug negalvodama nuėjau. Ir įklimpau...“

Mokykla, kurią Ieva neseniai baigė su penkiais bendraminčiais, priklauso tarptautiniam tinklui, kurio centras  yra Ispanijoje. Įdomu, kad ją įkūrė ispanas Jose Luisas Padilla Corralas. Jis yra vienas didžiųjų kinų medicinos meistrų. Ieva juokdamasi pasakoja, kad ispanui tenka kovoti su kinais, norinčiais supaprastinti tradicinę tūkstančius metų gyvuojančią savąją mediciną. Maestro Padilla neleidžia jiems laužyti tradicijos.

Ievos studijos truko ketverius metus. Paskaitos vykdavo kartą per mėnesį savaitgaliais. Pirmaisiais metais ji susipažino su senovės kinų pasaulėžiūra, filosofija, sužinojo, kaip visa tai susiję su akupunktūra, kokios yra energijos rūšys ir kaip jos sąveikauja žmogaus organizme. Paskui nagrinėjo,  kaip kūno anatomiją ir organų veikimą suprato senovės kinai, kaip formuojasi kanalai ir kokie yra taškai kūne, kaip juos veikti, kad atkurtum tinkamą organizmo veikimą.

Pradėjusi mokytis Ieva buvo tikra, kad akupunktūros adatos į rankas neims, bet gilinantis, mokantis nuostatos pakito. Daug kam ši sritis asocijuojasi su aukso adatomis. Ieva pasakoja, kad tam įtakos turėjo legenda apie meistrą, po kurio dūrio auksine adata žmonės pasveikdavo nuo tokių tais laikais nepagydomų ligų kaip džiova. Buvo tikima, kad padeda ne meistro žinios, o auksas... Iš tiesų vien iš aukso ar sidabro adatos negaminamos, nes būtų per minkštos. Dabar gydymui naudojamos nepaprastai plonos vienkartinės nerūdijančio plieno adatos. Tačiau ne visus taškus galima jomis stimuliuoti. Kai kur veiksmingesnė akupresūra – tada jautrūs taškai spaudžiami, masažuojami. O kartais – šildomi vadinamąja moksa – pelyno lazdelėmis. Ieva mokėsi ir to.

Dizainerė džiaugiasi, kad per ketverius metus ji giliau pažino ne tik tradicinę kinų mediciną, bet ir kalbą – mokėsi kiniškų akupunktūros taškų pavadinimų ir hieroglifų. Kadangi prieš tai mokėsi japonų kalbos, buvo įdomu palyginti šių dviejų kalbų skambesį, hieroglifus. Ieva yra keliavusi ir po Japoniją, ir po Kiniją, mielai ten dar grįžtų. Tie kraštai ją seniai traukia.      

„Turėdama Dailės akademijos diplomą žmonių gydyti negaliu. Kinų medicina man – pomėgis, galbūt kada nors jis galėtų tapti nauja mano profesija, – aiškina. – Tačiau tam reikėtų mokytis dar bent dešimt metų, o tobulintis – visą gyvenimą. Tačiau kol kas man patinka kurti drabužius. Buvo įvairių periodų, kai galbūt norėjau daryti ką nors kita, bet visgi supratau, kad esu savo vietoje.

Beje, mokydamasi kinų medicinos turėjau progą patirti, kaip svarbu, kad gydytojų uniformos būtų ir gražios, ir praktiškos. Net sukūriau medicinos darbuotojų uniformų kolekciją!“

Tos paskaitos Ievai buvo tapusios neatsiejama gyvenimo dalimi. Ar jas baigusi nepajuto tuštumos, gal tai bandys užpildyti naujais potyriais? „Vakar jau buvau kituose mokymuose! – juokiasi. – Be galo įdomiai praleidau vakarą kvapų ekspertės Laimės Kiškūnės kvepalų maišymo seminare! Kvapų terapija, eteriniai aliejai – dar viena seniai įdomi tema. Tokios paskaitos, nauji atradimai pailsina nuo drabužių dygsnelių, praplečia akiratį ir suteikia minčių kūrybai.“