Dizainerė Julija Janus, vasario 16 d. atšventusi 52-ą gimtadienį – žymi ir talentinga menininkė. Menai dominuoja ir jos dukros juvelyrės Viltės Žilėnaitės gyvenime, tad moterys viena kitą papildo ir palaiko tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje. Vis tik jos portalui Žmonės.lt pasakoja, kad santykiuose būta visokių etapų.
„Aš nekartosiu įprastų šabloninių pasakymų, kad esame draugės“, – taip savo santykį su dukra Vilte Žilėnaite pirmiausia apibūdina garsi dizainerė Julija Janus. Nepaisant to, šis išsireiškimas tikrai nereiškia, kad jų santykiai – prasti.
Anot kūrėjos, jos ir dukros bendrystė negali būti įstatoma į elementarios draugystės rėmus, nes jos visam gyvenimui yra susietos krauju ryšiu.
„Mūsų santykis yra kaip mamos ir dukros, o draugėmis būtų galima pavadinti Viltę ir jos tetą – mano sesę. Visgi manau, kad jis tuo ir yra ypatingas bei unikalus, nes mūsų santykiai – tik mūsų dviejų“, – jų autentiškumą išryškina dizainerė.
J.Janus su Vilte kartu viešumoje pasirodo nedažnai – kūrybingos moterys daug savęs atiduoda mylimoms veikloms: Julija – tapybai, šviesos instaliacijoms, kūrybinei vietokūrai, mados dizainui, o Viltė – juvelyrikai ir erdvių dekorui. Būna, kad kūrybai atsidavusios menininkės viena kitos nemato ir kelias savaites.
Vis tik jų viešų pasirodymų kiekis nenusako santykių tvirtumo. Viltė Žilėnaitė tvirtina, kad judviejų ryšys – labai artimas ir taikus, nepaženklintas stipriais pykčiais ir užsisklendimo etapais. Jų draugystėje labai svarbi parama, tad mamos palaikymą ji jaučia visada, net ir nebūdama kartu su ja.
„Man ramu ir gera jausti, kad galiu bet kada ir bet kokiais klausimais kreiptis į mamą. Žinau, kad visada būsiu išklausyta ir priimta“, – sako mergina.
Prie dizainerės ir jos dukros artumo prisidėjo tai, kad jos ilgai gyveno kartu – dar keletą metų po to, kai Viltė sulaukė pilnametystės. Julija pasakoja, kad kaskart Viltei pasakius, jog atėjo laikas pagyventi savarankiškai, ši atšaudavo, kad mama tikriausiai tenori ja atsikratyti. Vis tik mergina galiausiai išsikėlė į savus namus ir jų bendravimas įgavo kitokį ritmą.
„Viltė neretai dingdavo kelioms savaitėms, bet vėliau, kai vėl atsirasdavo, mes visada ką nors kartu nuveikdavom. Man atrodo, kad nė viena iš mūsų dėl to neišgyveno. Per gerai viena kitą pažįstame, kad dėl to jaudintumėmės“, – mąsto dizainerė.
„Kadangi jau esu suaugusi ir turiu asmeninį gyvenimą, mama taip pat turi daugybę veiklų, natūralu, kad kurį laiką nesimatom“, – antrina Viltė ir priduria, kad ilgesnes pertraukas gerokai praskaidrina dažni skambučiai.
Pokalbiai – vienas labiausiai jas jungiančių dalykų, tačiau Julija ir Viltė turi ir kitų bendrų pomėgių: jos kartu tapo, keliauja, pietauja ar vakarieniauja, lankosi renginiuose. Vis tik abi sutinka, kad tradicijų jos neturi ir dažniau veiklas planuoja spontaniškai, atsižvelgdamos į savo užimtumą ir norą.
Glaudus mamos ir dukros ryšys yra pagimdęs ir bendrų kūrybinių projektų: Viltė yra sukūrusi visą juvelyriką vienai iš „Julia Janus“ drabužių kolekcijų.
„Papuošalai turėjo didžiulį pasisekimą, juos išpirko labai greitai. Taip pat Viltė prisidėjo prie mano šviesos instaliacijos Savičiaus gatvėje, padėjo praėjusį pavasarį organizuojant tapybos, mados ir juvelyrikos parodą „Trys plius viena“, – dukros darbais džiaugiasi dizainerė ir sako, kad Viltė kartais elgiasi net brandžiau nei ji pati.
Juvelyriką pagal užsakymus kurianti V.Žilėnaitė teigia, kad sekti mamos pėdomis ir tapti menininke mama ją paskatino netiesiogiai.
„Vaikystėje visada žavėjausi skirtingais jos žiedais – vienu metu ji nešiojo po žiedą ant beveik kiekvieno rankos piršto. Buvau ir dar dabar esu ypač įsimylėjusi vieną didelį žiedą su slapta talpa, kurį ji man padovanojo per 18-ąjį gimtadienį. Nešioju jį dar dabar“, – pasakoja Viltė.
Merginai įtaką darė ir jos močiutės, kurios labai mėgo puoštis: jos smalsiai anūkei pasakodavo apie savo papuošalus, kuriuos ši itin įdėmiai tyrinėdavo. Papuošalų kūrimas, ilgai buvęs merginos „užklasine“ veikla, ilgainiui peraugo į rimtą užsiėmimą.
Viltė tvirtina, kad mama visada skatino ją kurti ir išnaudoti savo potencialą. Garsi pavardė taip pat atliko nemažą rolę profesiniuose bei dvasiniuose ieškojimuose.
„Tai – mano gyvenimo dalis, su tuo aš užaugau. Kai pradėjau sąmoningiau suprasti, kodėl mano mama yra garsi, po truputį atėjo ir suvokimas, kad tas žinomumas yra sunkaus ir ilgo darbo pasekmė. Sunkiau buvo suprasti ir įsisąmoninti tai, kad aš galiu būti ir esu visai kitokia asmenybė. Lyginant mano mano ir mamos darbų apimtis matyti, kad mano darbai mažesni, o veiklos neapima tiek daug sferų, bet tai yra gerai – juk aš esu aš“, – tikina V.Žilėnaitė.
Fotogalerija:
