Dizainerė Kastė Svilaitė po Meksiką keliauja viena: tokia avantiūra – dėl išskirtinio jubiliejaus

„Buvo sausio mėnuo, kai supratau, kad nepavyks Lietuvoje paminėti savo jubiliejaus su draugais, o ir pati situacija šalyje slėgė. Mėgstu švęsti gimtadienius, tad reikėjo sugalvoti, kaip tai būtų galima padaryti. Taip ir nusprendžiau išvykti viena į Meksiką – tai buvo viena iš tų lokacijų, kur buvo galima keliauti“, – Žmonės.lt pasakoja Kastė.

Mergina kelionę pradėjo nuo egzotiškojo Tulumo – turistų dabar itin mėgiamo kampelio dėl baltų paplūdimių, vakarėlių, įdomių archeologinių vietovių. Vėliau, prisiklausiusi gerų rekomendacijų, aplankė Holbošo salą.

„Prabuvus ten daugiau negu dvi savaites, draugai iš Čikagos pasiūlė aplankyti ir juos, jei jau esu toje pasaulio pusėje. Išbuvusi ten mėnesį supratau, kad noriu grįžti atgal į Meksiką, pamatyti daugiau jos pusių, todėl skridau tiesiai į Oachaka pakrantę prie Ramiojo vandenyno. Čia ir esu šiek tiek ilgiau. Įtraukianti vieta, daugiau laukinės gamtos.

Savo skrydį keičiau jau keturis kartus, vis nukeliu tolyn. Susižavėjau šia šalimi, todėl grįžti namo dar nesinori, planuoju aplankyti dar kelias vietas. Juolab, kad čia viskas paprasčiau ir nėra karantino. Žmonės laimingi. Aš irgi“, – teigia K.Svilaitė.

Viena, bet nevieniša

Keliauti vienam – toli gražu ne kiekvienam žmogui tinkantis scenarijus: daug baimių, pritrūksta pasitikėjimo, o ir mintis apie galimą vienatvę daugelį atbaido. O jeigu keliauja viena išvaizdi mergina, į tolimą šalį, norom nenorom norisi paklausti – nebaisu, neliūdna?

„Sakau, kad keliauju viena, bet tai tikrai nereiškia, kad nuolat esu viena. Skirtingose vietose susipažįstu su naujais žmonėmis, sutinku senus draugus, leidžiu su jais laiką, tada persikeliu į kitą vietą, vėl nauji žmonės, nauji nuotykiai.

Prie Ramiojo vandenyno esu su dviem draugais lietuviais, kurie taip pat jau kurį laiką keliauja. Jie ir pasiūlė atvykti į Oachaka pakrantę, supažindino su paklydėliais iš viso pasaulio. Kitų lietuvių būtent šitoje pusėje ir nesutikau. Labai smagu suprasti, kad čia nieko per daug neplanuodamas atsiduri ten, kur reikia“, – sako pašnekovė.

Kastė pasakoja, kad keliaudama viena neturi labai tikslaus plano, kur toliau vyks, o tai, esą, atveria malonių netikėtumų, kaip antai, jau minėta pakeista kryptis – iš turistinio Tulumo pagal sutiktų žmonių rekomendacijas ji atvyko iki Ramiojo vandenyno pakrantės, kur, beje ir dvigubai pigiau.

„Suradau daugybę įdomių žmonių, dauguma jų taip pat „pabėgę“ nuo karantino savo šalyse. Daugelis dirba nuotoliniu būdu, mokosi. O aš čia tiesiog gyvenu: geriu šalies kultūrą, šoku salsą, semiuosi įkvėpimo ir galvoju, ką noriu veikti sugrįžusi. Išbandžiau net banglenčių sportą, kas man, visiškai ne ekstremalei, buvo didelis drąsos iššūkis.

Laikas čia bėga labai greitai. Norint labiau pažinti šią šalį tikrai rekomenduoju neapsistoti ties viena vieta, vietiniai skrydžiai čia taip pat pigūs“, – pasakoja ji.

Nerimas išvykstant

Pašnekovė pasakoja, kad išvykstant iš Lietuvos neišvengė nerimo – baugino pandeminė situacija Europoje. Ir nors vykstant į Meksiką prievolės pasidaryti koronaviruso testą nebuvo, mergina nusprendė, kad dėl savo ir kitų saugumo geriau pasitikrinti.

„O kai nusileidau ir atvykau į Tulumą, pasijutau kaip kitame pasaulyje. Buvau pamiršusi, ką reiškia žmonės gatvėse, restoranuose ir apskritai ją reiškia, kai vyksta kažkoks veiksmas. Tiesą pasakius, labai greitai pamiršau visą stresą.

Aišku, nėra taip, kad Meksikoje Covid-19 neegzistuoja. Turiu ir pora draugų, kurie užsikrėtė, tačiau ramiai izoliavosi, pasveiko ir keliavo toliau. Gal tiesiog priimant tai, kaip tikrai galimą faktą ir žinant, ką turi daryti jei užsikrėtei, nekyla tiek streso ir panikos. Be to, jau atsiranda ir įmonių, kurios draudžia ir nuo šio viruso, ko pradžioje nebuvo“, – pasakoja Kastė.

Pašnekovė svarsto, kad keliavimas per pandemiją įgavo savotišką prieskonį: „Iš tiesų, gal net galėčiau teigti, kad keliauti šiais laikais dar įdomiau. Jauti didesnę atsakomybę už save ir kitus. Yra visus vienijantis jausmas. Be to, aš nemanau, kad bučiau turėjusi galimybę tiesiog išvažiuoti ir šitiek kartų atidėti skrydį, štai taip tiesiog paprastai. Kai esi čia ir žinai, kad kitur yra blogesnė situacija, dar labiau įvertini, koks esi laimingas turėdamas tokią galimybę čia būti.“

Kastė neabejoja, kad keliavimas – tai geriausia investicija į save, todėl atsiradusią galimybę stengiasi išnaudoti, o ir nauja patirtis keliaujant vienai teikia daug neatrastų emocijų.

„Didžiausią įspūdį tai ir paliko. Džiaugiuosi, kad pagaliau išdrįsau. Manau, kad kelionės yra vienintelis dalykas, kuriam tikrai verta leisti pinigus. Pažintas pasaulis yra didžiausias turtas, kurį tu kaupi savyje, – o jis toks didelis! Labiausiai tai pamatai, kai pasiėmęs žemėlapį pažymi vietas, kuriose esi buvęs, tada supranti, kiek daug dar nematei ir kiek dar liko pažinti.

Kuo daugiau keliauji – tuo platesnį požiūrį turi. Tai kaip knygų skaitymas, tik viskas vyksta gyvai. Tu pats tampi knyga, kurios skyrius rašai iš to, ką patiri keliaudamas“, – pasakoja K.Svilaitė.

Pristigo motyvacijos

Paklausta apie praėjusius metus, Kastė pasakoja, kad jie buvo savotiškai įdomūs, o darbų jai netrūko iki pat kelionės į Meksiką, nors ir buvo jų kiek mažiau.

„Kai pernai kovą iš Tailando nusileidau Lietuvoje, pataikiau tiesiai į pirmą karantino dieną. Tuo metu buvo iš tiesų baugu, nes niekas nieko nežinojome, kas kaip bus. Viskas sustojo. Praėjus kažkiek laiko sugalvojau, kaip suktis iš padėties ir kaip išnaudoti savo profesiją, tad sukūriau veido kaukes su printais, o dalį uždirbtos sumos paaukojau medikams“, – pasakoja ji.

Kastė prisiminė, kad vasara buvo fantastiška, nes visi pasiilgę veiklos, draugų, tad karantino pabaiga leido visu tuo pasimėgauti.

„Įvertinome, ką praradome, tad sugrįžus tuo labai mėgavomės. Sakau daugiskaita, nes tai tikrai matėsi žmonėse. Be to, viskas ir veikė, tad darbų taip pat netrūko, tačiau vėliau pajutau, kad ėmė trūkti motyvacijos, nebeįdomi tapo ir pati veikla. Realiai pirmą kartą gyvenime pasimečiau, ką aš noriu daryti. Ar tai įvyko dėl viruso ir sugrįžusios slogios atmosferos – negaliu atsakyti, bet visada sakau – jei nori, kad kažkas keistųsi, turi kažką keisti. Tą ir padariau susiruošusi į šią kelionę“, – šypteli K.Svilaitė.