Dizainerė Katrina Knizikevičiūtė: „Niekada nesijaučiau juoda avis...“

Už mados aistrą Katrina turėtų dėkoti mamai – ši nuo mažens ją rengė stilingiausiais drabužėliais, vesdavosi į mados renginius. „Buvau jauna mama, todėl žaidžiau su Katrinos apranga. Vis susigalvodavau, kaip įdomiau ją aprengti“, – šypsojosi ponia Inga, kai atlydėjo dukrą į Juozo Statkevičiaus madų šou.

„O aš tokia patenkinta būdavau tavo parinktais drabužėliais... – pasakoja Katrina. – Mama man padarė didelę įtaką. Padėjo ir tai, kad dėl jos nesijaučiau tokia viena. Menininkai dažnai šeimoje jaučiasi juodos avys, bet man taip nebuvo. Visada buvau palaikoma, nors daug aplinkinių už galvos griebdavosi ir klausdavo, į kokį pasaulį žengiu. O mama visada kartodavo, kad turiu daryti tai, kas patinka. Tik tuomet išties seksis. Juk jei veikla patinka, labai daug dirbi. Na, kaip gali nesisekti, jei visą save atiduodi?“

Savo pašaukimą Katrina atrado anksti, kai dar lankė Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą ir mokėsi tapybos bei grafikos meno. Merginai teko panaudoti visą žavesį ir diplomatinius įgūdžius, kad vietoj tapyto ar piešto baigiamojo darbo lektoriai jai leistų pristatyti drabužių kolekciją. Pastangos nenuėjo veltui – būdama septyniolikmetė Katrina jau galėjo save vadinti dizainere.

„Iš pradžių buvo baisu eiti tuo keliu. Net dailės mokyklos dėstytojus buvo sunku įtikinti, kad tai yra menas. Bet padariau viską, kad pristatyčiau pirmąją kolekciją. Netrukus pasidariau darbų katalogą ir išsiuntinėjau po Jungtinės Karalystės universitetus“, – pasakoja dizainerė.

Paskui jau nekilo didesnių sunkumų siekiant savo svajonių studijų?

Tiesą pasakius, niekur neįstojau (juokiasi). Manau, pagrindinė problema buvo ta, kad Lietuvoje nelabai kas rengia mados ekspertų, todėl nežinojau, koks tas darbų portfolio turi būti. Po nesėkmės sugalvojau, kad turiu tiesiog įstoti į tą universitetą, kuriame noriu mokytis mados. Taip ir padariau – tapau medijų ir viešųjų ryšių studente. Aplinkiniai patarė palaukti mėnesį ir tada prašyti universiteto leidimo pakeisti studijų programą. Jaučiausi tokia prislėgta, kad nuvažiavusi į Londoną veikiu visai ne tai, ką turėčiau veikti, jog jau po pirmos savaitės paprašiau mane perkelti į dizaino studijas. Dar kartą parodžiau savo darbų katalogą ir jau kitą dieną studijavau madą.

Studijos buvo geros, žiauriai patiko. Dabar jas vertinu net labiau nei anuomet. Studijuojant atrodė, kad ir tas, ir anas – nesąmonė... Kuo toliau, tuo labiau vertinu viską, ko išmokau universitete. Pasirodo, viskam reikia laiko.

Štai ir mokslų pradžioje nelabai su kuo bendravau, buvau gana uždara. Nebendravau nei su kursiokais, nei su lietuviais. Turėjau vieną draugę iš Pietų Korėjos ir viskas. Tuo metu vis dar norėjau maištauti, atrodė būtina ryškiai rengtis, kad išsiskirtum. Tik vėliau supratau, kad Londone niekam nerūpi tavo stilius, ir apsiraminau. Todėl antrais mokslo metais po truputį įsivažiavau ir susidraugavau su visais. Vėliau kurso draugai prasitarė manę, kad esu siaubingai pasipūtusi.

Būna akimirkų, kai vis dėlto susvyruoja tikėjimas pasirinkto kelio tinkamumu?

Jos mane aplanko net per dažnai. Esu iš tų žmonių, kurie daug galvoja, apmąsto praeitį ir ateities galimybes. Kiekvieną kolekciją kuriant man kyla abejonių. Kai suprantu, kad mada jau kelia per didelį stresą, pradedu tapyti. Paskui vėl grįžtu prie drabužių dizaino.

Kaip vertini pirmuosius savo darbus?

Visuomet negatyviai (juokiasi). Manau, jei labai didžiuosiuosi savo darbais, jau nebegalėsiu augti. Visuomet turi tobulėti ir matyti savo minusus. Niekada nedera savęs vertinti dešimtuku – reikia pasilikti rezervą tobulėti.

Šiemet visuomenei pristatei mados prekės ženklą „Bajoras“. Kaip supratai, kad tam jau pribrendai?

Porą metų dirbau pas vieną Londono dizainerį. Galiausiai supratau, kad labai sunku dirbti kitam kūrėjui, nes vis tiek atiduodi dalelę savęs. Be to negali pats atsiskleisti, nes kūrybos linija, braižas – visai kitokie.

Nenorėjau į rinką įeiti savo vardu ir pavarde. Neaišku, kaip bus ateityje, todėl mažą savo imperiją statyti pradėjau nuo prekės ženklo. Jo pavadinimą vis tiek susiejau su savo vardu, šeimos istorija ir kūrybos linija. Juk mano stilius – bajoriškas. Daugiausia dėmesio skiriu švarkams, griežtam kirpimui, drabužių konstrukcijai, klasikai. Bet kartu noriu tą bajorą padaryti šiek tiek klounišką – ryškiaspalvį ir šokantį. Jeigu įsivaizduotum mano bajorą gyvenantį pilyje, ji būtų geltona ir violetiniu stogu. Siekiau sukurti subkultūrą – sumaišyti ekstravagantiškai atrodantį aristokratą vyrą (dandy) su moterimi.

Būna, ieškau įkvėpimo gamtoje, bet dažniausiai mano kūryba kyla iš visokių socialinių problemų ir politinių įvykių, judėjimų. Pastarąją mano kolekciją įkvėpė XVII amžiaus psichiatrijos ligoninės. Tuo metu žmones guldydavo į klinikas dėl absurdiškų priežasčių, pavyzdžiui, moteris per daug skaitydavo. Apie menininkus apskritai net neverta kalbėti – anuomet visi buvo laikomi bepročiais. Tai sužinojus natūraliai kilo klausimas: kas yra psichikos ligonis?

Ir XXI amžiuje yra žmonių, kuriuos asmenys norėtų uždaryti į psichiatrijos ligonines. Būtent tiems siaurų pažiūrų veikėjams ir kuriu – noriu parodyti, kad keistai apsirengęs žmogus yra normalus, kad vyras, norintis pasidažyti, taip pat yra normalus. Juk makiažas ir aukštakulniai pirmiausia buvo sukurti vyrams. Bet bėgant laikui žmonės užsidarė savo pasaulėliuose, nubrėžė normalumo ribas. Iš tiesų normalūs yra laisvi žmonės. Tie, kurie kuria, kuriems neįdomu, ką apie juos pamanysi. Gydytis reikia tiems, kurie yra susigūžę, pikti, nelaimingi.

Garsiai sakai esanti feministė. Nebaisu tai pripažinti? Juk šiandien feminizmas dažnai neteisingai sutapatinamas su vyrų niekinimu.

Baisu, kai aplinkiniai visiškai nesupranta, kas yra feminizmas. Iš karto kyla klausimų: tai tu nesiprausi? Nesiskuti? Prisiklausau įvairiausių dalykų (juokiasi).

Tačiau feministinės idėjos man yra labai svarbios. Juk feminizmas – abiejų lyčių lygybė. Manau, kad patį žodį reikėtų pakeisti. Tarkime, galėtume jį vadinti lytizmu, kad nesureikšmintume ir neiškeltume moters. Juk prie pirmųjų feminizmo judėjimų prisidėdavo ne tik moterys, bet ir vyrai. Jie daug padėjo siekiant lygybės.

Pati ir eskizus pieši, ir drabužius siuvi. Atrodo, kad paprasčiau būtų patikėti kai kuriuos darbus kitiems. Kodėl to nedarai?

Dabar kuriu treningų liniją, tad šįkart paprasčiau: padariau eskizus, išrinkau audinius ir pateikiau juos siuvėjoms. Bet švarkų, kitų drabužių atveju man labai sunku rasti žmonių, kuriais galėčiau besąlygiškai pasitikėti. Juolab aš mėgstu siūti, prisiliesti prie audinio. Kūryba nuo A iki Z man labai patinka.

Kaip manai, kuo skiriasi dizaineris nuo siuvėjo? Netrūksta puikių siuvėjų, kurie geba siūti kokybiškus drabužius.

Dizaineris pirmiausia yra menininkas, o siuvėjas – amatininkas. Dizaineris giliau į kūrybą žiūri, generuoja idėjas. Siuvėjas arba tie amatininkai, kurie save vadina dizaineriais, kuria masinei prekybai. Juk jo nepaklausi, kas įkvėpė pasiūti trikotažinę suknelę. Pinigų reikėjo – štai jų įkvėpimas.

Esi patraukli mergina, mėgsti išskirtinai rengtis. Net neabejoju, kad žmonės gatvėje dažnai atsisuka...

To nesiekiu, bet jeigu atsisuka, tai man yra komplimentas. Tačiau praeivių žvilgsniai nėra pagrindinis mano tikslas. Svarbiausia man apranga išreikšti save, jaustis patogiai.

Anksčiau, kol gyvenau Kaune, piktų replikų išgirsdavau daugiau nei komplimentų. Sykį į naktinį klubą atėjau su lankeliu, dekoruotu briedžiu, vynuogėmis, lapais... Apsaugininkas prie durų man pasakė, kad čia – ne rudenėlio šventė. Vis dėlto tą kartą mane įleido. Kitą sykį apsaugininkas man pareiškė, kad neįleis į klubą. Maniau, kad juokauja, bet jis pasakė: „Klientai jūsų išsigąs. Jūs per baisiai atrodote. Neįleisime.“ Atrodo, Kaune augau ir pripratau prie tokių dalykų, bet tas kartas įstrigo atmintyje.

Užtat Londone jaučiuosi fantastiškai, nes sutikti žmonės klausinėja, kur pirkau vieną ar kitą daiktą, teiraujasi, kur kirpausi plaukus. Būna, net kavos kviečia išgerti. Jei nieko neveikiu, sutinku ir taip susipažįstu su įdomiais žmonėmis.

Lietuvoje dažnai patirdavai patyčių?

Bene kiekvieną dieną – juk atrodžiau kitaip nei visi. Užkliūdavo tai mano batai, tai padažytos lūpos. Ne kartą girdėjau gatvėje rėkiant: „Nusivalyk lūpas!“

Ką galėtum patarti šių dienų paaugliui, kuris patiria tokių užgauliojimų?

Tu pasieksi daugiau nei tas, kuris tave užgaulioja. Juk susitelki į save, o ne į kitus. Be to, paauglystėje patyrę patyčių užsiaugina storesnę odą, o tai gyvenime labai padeda.

Nepatarinėsiu nekreipti dėmesio į pašaipas, nes nori nenori vis tiek tai paveikia. Ypač paauglystėje atrodo, kad visas pasaulis gali subyrėti, nes tave kaip nors pavadino. Svarbiausia žinoti, kad nesi vienintelis tai patiriantis. Tai išgyvena gerokai daugiau žmonių. Pagaliau vieną dieną vis tiek viskas būna gerai.

Kaip pirmaisiais emigracijos mėnesiais tave pasitiko Londonas?

Labai gerai! Vis stebėjausi, kiek daug renginių, kiek daug galima nuveikti, pamatyti... Nebuvo liūdnų akimirkų, minčių, kad noriu grįžti namo. Savo vietą Londone atradau labai greitai. Pirmaisiais metais gyvenau nuomojamame bute su pussesere, o vėliau persikrausčiau gyventi su draugu Rolanu.

Jūs abu dažnai keliaujate. Kaip pavyksta išlaikyti stabilius santykius?

Nėra labai sunku, nes abu esame menininkai ir vienas kitą palaikome. Rolanas yra aktorius, praėjusiais metais buvo išvykęs aštuoniems mėnesiams į Nepalą ir Pietų Afriką. Nenorėjau viena likti Londone, todėl tuos mėnesius leidau Kaune. Dabar taip paprastai į Lietuvą grįžti negaliu – neseniai įsigijome katę.

Žinau, kad Rolanas ne sykį lankėsi Lietuvoje. Kokia ji jam pasirodė?

Pirmą kartą jis į Kauną atvažiavo prieš ketverius metus. Per tą laiką Lietuva labai pasikeitė, nes anuomet buvo ir keistų žvilgsnių, ir bjaurių replikų. Vieną akimirką net maniau, kad reikės stoti ir krūtine jį ginti, bet Rolanas pats puikiai susitvarkė. Dabar jau nebebūna incidentų. Manau, lietuviai pagaliau susitaikė su mintimi, kad pasaulyje yra įvairių rasių žmonių, ir juodaodis mano draugas jų nebestebina.

Kelerius metus dirbi modeliu. Nors sulaukei pasisekimo tarp klientų, tavęs nepriėmė jokia modelių agentūra. Tad kalbos, kad mados pasaulis keičiasi ir atsiranda vietos kitokiems, tėra bandymas įtikti visuomenei?

Padėtis, ypač geresniuose mados namuose, keičiasi siaubingai lėtai. Dar reikia nueiti ilgą kelią, kad pasikeistų požiūris į moters kūną.

Juolab kad šiandien mados pasaulyje dalyvauja arba lieknutės manekenės, arba plius dydžio modeliai – viduriuko nėra. Manęs nepriima modelių agentūros, nes madoje nėra tokios figūros kategorijos.

O aš XS ir S dydžių drabužius kuriu tik pagal specialius užsakymus. Mano kuriami drabužiai visi vidutinio dydžio.