Dizainerė Laura Dailidėnienė: „Nesu ekscentriška būtybė“

Penktadienio vakarą „Mados infekcijoje“ Laura pristatė savo naują kolekciją. „Infekcijoje“ nedalyvavau tik keletą kartų. Stengiuosi jos nepraleisti, o kai dabar vyksta dusyk per metus, darbo tempas tik padidėjo. Tačiau tokios mados taisyklės: kolekcijas reikia pristatyti du kartus per metus. Aš tuo džiaugiuosi, pati pasirinkau tokį kelią – dizaineriui būtina taip gyventi“, sako – Laura Dailidėnienė. 

Tavo darbai nebeįsivaizduojami be stiklo akcentų. 

Tai – neatsiejama mano kūrybos dalis. Man labai svarbus drabužių permatomumas, skaidrumas, tą temą nuolat plėtoju per audinius, šviesą. Tai inspiruoja. Pastebėjau, kad stiklas tapo jungiamąja mano kolekcijos dalimi. Jo bus ir naujausioje kolekcijoje. 

Dėl to bent kiek „kaltas“ tavo vyras stiklo menininkas Viktoras Dailidėnas?

Žinoma, kaltas (juokiasi)! Stebėdavau, kaip jis dirba. Tai mane įkvėpė. Pastaruoju metu jis kuria didelius objektus – nesikiša į mano smulkmenas. Aišku, mudu konsultuojamės, diskutuojame, kaip įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Aš jau perpratau darbo su stiklu technologiją. Kartais Viktoras žiūri, kaip dirbu, ir stebisi, kaip įdomiai sugalvojau. Prisipažįsta, kad būdamas profesionalas to nebūtų sumanęs. Aš į stiklą žiūriu per kitą prizmę – audinių. 

Kaip tu apie stiklą beveik viską išmanai, taip jis – apie drabužius?

Vyrui patinka tai, ką darau. Jam priimtinas mano skonis, sako, kad mano kūryba nėra saldi. Gal per retai klausiu Viktoro nuomonės, bet vis dėlto įdomu išgirsti, kaip mąsto stiprioji lytis. 

Kur susitiko mados kūrėja ir stiklo menininkas?

Mes kartu – trylika metų. Susipažinome Kaune, tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Jis studijavo stiklą, aš – kostiumo dizainą. Mokymasis ten buvo visai kitoks nei vėliau Vilniaus dailės akademijoje. Technikume gavau amato pagrindus, pajutau medžiagą, akademijoje įgijau konceptualų pradą. 
Kaune vaikščiodavome vieni pas kitus į studijas, žiūrėdavome, kaip dirbama. Paskui vykdavo bendri susiėjimai, teminiai vakarėliai. Smagiai gyvenome... Egidijus Sidaras, Egidijus Rainys, Kristina Kruopienytė iš to paties kilę. 

Nors kuri moterims, sutuoktiniui išskirtinėmis teisėmis ką nors pasiuvi?

Žinoma, tenka! Tačiau dažnai patys nusiskriaudžiame. Aš, kaip ne vienas mano kolega, dažnai vilkiu tai, kas lieka nenupirkta iš kolekcijų. O kartais būna, kad kurį nors drabužį įsimyliu ir vilkiu kelerius metus. 
Nesu ekscentriška asmenybė, nenoriu išsiskirti gatvėje. Ypač Lietuvoje. Kai išvažiuoju į užsienį – visai kitaip, smagu išgirsti gerą žodį. 

Eidama susitikti su užsakovu būni savo kūrybos vizitine kortele?

Ne visada. Į studiją atėjusiems užsakovams kartais tik vėliau, kai parodau savo darbus, viską papasakoju, ir jiems kyla įtarimas, ar aš tik nebūsiu TA dizainerė. Tokie dalykai man kelia juoką. Žmonės žino mano pavardę, ką kuriu, bet dažnai neįsivaizduoja, kaip atrodau. Tačiau man ir nepatiktų, jei gatvėje atpažinę pirštais badytų.

Daug kas nežino, kaip atrodai, nes retai būni viešumoje. 

Na taip, į renginius gal retokai su vyru einame – atsirenkame, kur lankytis. 

Tačiau tai – irgi savotiška reklama. Tau jos užtenka ir be to?

Tikrai gana. Asmeninių užsakymų beveik nesiimu. Turime pavyzdinių gaminių – kurioms moterims patinka, užsisako reikiamo dydžio ir sėkmingai nešioja. Mano klientės – labai įvairios. Vyresnės dažniau domisi papuošalais, ramesnių modelių drabužiais. Mano kartos moteriai neretai patinka viskas, ką kuriu, – nuo A iki Z. 
Pastaruoju metu labiau orientuojamės į užsienio rinką. Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje yra butikai, kurie parduoda mano kurtus drabužius, papuošalus, aksesuarus. Užsienyje ypač populiarios mano prekės ženklu „Daili“ pažymėtos rankinės. Beje, interneto parduotuvėje gana dažni lankytojai – užsienio lietuviai. 

Patys į užsienį dažnai išlekiate?

Mums patinka keliauti. Viena pirmųjų mano užsienio kelionių buvo į Honkongą. Mokydamasi antrame kurse Kaune, laimėjau tarptautinį konkursą „Smirnoff Fashion Awards“ ir su kolekcija važiavau ten atstovauti Lietuvai. Mados renginys buvo aukščiausio lygio, mano darbus vertino tokie dizaineriai kaip Johnas Rocha, Matthew Williamsonas, modelis Jodie Kidd. Kartą su kolega Egidijumi Sidaru autostopu trenkėmės į mados renginį Olandijoje, panašiai su nuotykiais plackartu keliavome ir į Ukrainą, Lvovą.

Studijuodami su Viktoru daugiau kaip pusmetį esame gyvenę Amerikoje, buvome įsivėlę į istorijas su mafija, keliavome po indėnų rezervatus. Čikagoje dirbau downtown’e įsikūrusioje garsioje dizaino parduotuvėje. Neretai ten tekdavo žengti raudonu kilimu, nes klientai buvo Amerikos įžymybės... 

Dabar dažniau keliaujame po Europą. Šią vasarą su vyru ir vyresniuoju sūnumi buvome Kretoje. Ekstremaliai atostogavome – važinėjome po kalnus, nardėme. Paskui visi keturi keliavome Latvijos pajūriu ir gyvenome palapinėje. Buvo įdomu! Ne pirmą kartą taip ilsėjomės. Vaikams tokios atostogos labai patinka. Ir mums laukinis poilsis arčiau širdies nei gulėjimas pliaže. 

Sūnūs jus įspraudžia į griežtesnius rėmus?

Rytinė rutina kartais, aišku, atsibosta, bet tvarkomės. Devynerių Ignas pirmasis atsikelia ir ateina manęs žadinti: „Mama, laikas į mokyklą.“ Keliuosi ruošti pusryčių. Ignas nuo mažumės labai savarankiškas, supratingas. Kartais dalyvauja mūsų kūrybos procese. Čiupinėja, pjausto stiklą ir nesusižeidžia. Ignas svajoja tapti mokslininku – gamtininku. Vienas džiaugsmas auginti tokį vaiką. Atsiradus antram sūnui pasidarė šiek tiek sunkiau, teko lėtinti tempą, nes ketverių Vėjas labai pašėlęs – gal todėl, kad jį taip pavadinome (juokiasi)? 

Sekmadieniais trims savo vyrams kepi blynų?

Gaminti aš moku. Suvokimą, kaip elgtis virtuvėje, perėmiau, matyt, iš mamos. Man savaime aišku, iš ko gaminti padažą, kas su kuo dera. Kai tai jauti, ruošti maistą tampa daug paprasčiau – telieka sugalvoti, ką pagaminti. Man retai tenka skaityti receptą, kaip užmaišyti pyragą. Jau vaikystėje kepdavau tortus. Ir dabar palepinu šeimą. 

Turbūt palepini ir svečius? Su kuo bendrauja menininkų šeima?

Anksčiau nemažai bendraudavome su kolegomis, buvusiais bendramoksliais. Tačiau su Viktoru gana anksti sukūrėme šeimą, todėl mūsų keliai su dizaineriais nejučia lyg ir nutolo. Atsirado kitų, labiau dabartinius mūsų šeimos interesus atspindinčių bičiulių – taip pat turinčių šeimas, auginančių vaikus, kaip ir mes, mėgstančių ekstremalesnes keliones. Sugalvojame išvažiuoti švęsti gimtadienio, tarkim, į tolimiausią Lietuvos kampelį. Susiskambiname, sėdame į mašinas ir lekiame kur nors į pelkę prie Latvijos sienos. O vakare grįžtame ar nakvojame palapinėje prie ežero.

Kuris iš judviejų esate ugnis, kuris – iš pažiūros šaltas stiklas? 

O, tai iki šiol neaišku! Aš kartais greitai užsiplieskiu, bet galiu būti ir šalta kaip ledas. Viktoras supratingas – nutyli, išklauso. Man tai, žinoma, palanku (juokiasi). Jis man visada padeda. Per tiek metų mes susilipdėme.

Nori nenori vienam vis tiek tenka būti arčiau buities? 

Pareigomis, darbais mes pasiskirstę. Kartais nereikia net sakyti – iš žvilgsnio vienas kitą suprantame. Jei Viktoras mato, kad man dabar sunku, turiu daugiau laiko skirti kūrybai, imasi beveik visų buities darbų. Kai jis turi reikalų, yra išvykęs dirbti į kitas šalis, namų rūpesčiai užgriūva mane. Aišku, būna, kad pabambu, bet suprantu, jog kitaip būti negali. 

Tačiau kartais norisi pabėgti nuo buities, darbo rutinos? 

Mūsų darbas niekada nesibaigia. Sunku apibrėžti valandas. Apie jį kalbamės vakare grįžę namo, ir mums iki šiol tai neatsibodo. Bendraudami randame naujų idėjų – vėl užsiveda variklis, važiuoji į priekį. 
Laisvalaikiu stengiamės ištrūkti į gamtą – tiesiog pasivaikščioti miške, prie ežero. Kartais važiuojame pas vyro tėvus, gyvenančius prie Panevėžio. Ten nuostabi gamta, yra žirgynas, važinėjamės dviračiais. Nuolat turiu eskizų knygelę – smagu prisėsti paeskizuoti ar nejučia užsirašyti kilusią idėją. Gamtoje mes ir atsipalaiduojame, ir pasisemiame įkvėpimo kūrybai – taip laisvalaikis tampa susijęs su darbu.