Dizainerė Milda Čergelytė: „Pirmąją kolekciją pristačiau dvylikos“

Londone gyvenanti Milda buvo laiminga, kai rugsėjį drauge su kolegomis iš viso pasaulio atvykusi dalyvauti renginyje Stambule sužinojo, kad mados savaitėje vieši ir jos vienas mėgstamiausių modelių Andrejus Pejićius, androginišku grožiu stebinantis vyras, demonstruojantis moteriškus drabužius. Laimei tiesiog nebuvo ribų, kai lietuvaitė išvydo, jog vieną jos kurtą švarkelį (pati siuvinėjo jį tris mėnesius) Andrejus pasirinko demonstruoti ant podiumo, kitu vilkėdamas atėjo į spaudos konferenciją. „Jį pats išsirinko iš visų dalyvavusių dizainerių kolekcijų! – džiaugėsi Milda. – Pasirodo, garsusis modelis labai draugiškas. Teko Andrejų matyti pusnuogį – figūra nereali. Tik rankos ilgesnės nei moterų, abiejų švarkelių rankovės buvo per trumpos. Pasakiau, kad vieną švarkelį padovanosiu, bet tik, kai kolekcija bus pristatyta Lietuvoje.“

Kolekcijos pristatymo Vilniuje nuotaika Milda gyveno gerą pusmetį, nes kūrybai gali skirti tik tuos laiko trupinėlius, kurie lieka po darbo, o nuo šio rudens – ir po studijų Londono mados koledže. „Kai po kolekcijos pristatymo Turkijoje Romos aukštosios mados akademijos dėstytojai ėmė žarstyti komplimentus, buvo gėda jiems prisipažinti, jog buvau spėjusi nueiti į vos porą paskaitų, – šypteli. – O tą patį vakarą, kai „Mados infekcijoje“ pristačiau savo kolekciją, Londone vyko „Fashions Finest Awards“ apdovanojimų vakaras, kur ten aš buvau paskelbta geriausia kylančių dizainerių kategorijoje!“

Kokią profesiją pasirinks, Milda žinojo nuo mažens. Mažeikiškė mėgo kurti aksesuarus, piešė, o su tėčiu, dokumentinių filmų kūrėju, montavo filmus: „Vėliau sugalvojau, jog noriu būti dizainere. Su siuvimo pradmenimis susipažinau kursuose. Paskui – siuvi siuvi ir išeina. Pirmąją kolekciją pristačiau dvylikos.“ Į Londoną ji išvažiavo net nebaigusi mokyklos, nes buvo tvirtai įsitikinusi: kam gaišti laiką, jei žino, ką iš tiesų nori daryti. Tad po vienuoliktos klasės Milda susikrovė daiktus ir sėdo į mikroautobusą. „Aišku, tėvai netryško džiaugsmu, nenorėjo manęs išleisti, bet žinojau – bet kokiu atveju išvažiuosiu. Neskridau, nes kaip aš vyksiu be siuvimo mašinos ir maišų audinių? Tokį bagažą skraidinti lėktuvu būtų per brangiai atsiėjęs. Dvi paras kračiausi su emigrantais. Įdomi kelionė, kiek vėliau papasakojau įspūdžius rašytojui Mariui Ivaškevičiui, jis kai ką panaudojo savo pjesėje „Išvarymas“.“

Duonai kasdieninei Milda užsidirbdavo parduotuvėje, visas laisvalaikis – parimus prie siuvimo mašinos

Bet jokių paralelių su spektaklio herojais ieškoti nederėtų, dramaturgas pasiskolino tik, matyt, ne iš vieno emigranto girdėtą kelionės sausakimšame mikroautobuse idėją. Nors ir Mildos Londone niekas nelaukė, teturėjo porą pažįstamų, kur bent kelias naktis galėjo prisiglausti. „Bet tikėjau savimi. Tik savimi ir galėjau pasikliauti. Ir žinojau, ką turiu daryti. Darbą drabužių parduotuvėje susiradau antrą dieną. Paskui jau galėjau ieškoti, kur gyventi. Nesu iš kelmo spirta. Aš nuo dvylikos metų tranzuodavau, važinėdavau po Lietuvą rengti fotosesijų. Buvau savarankiška nuo mažens.“

Pirmuosius metus Londone būtų galima pavadinti bandymu per dvidešimt keturias valandas nudirbti darbus, kuriems įveikti paroje reikėtų bent kelių valandų daugiau. Duonai kasdieninei Milda užsidirbdavo parduotuvėje, visas laisvalaikis – parimus prie siuvimo mašinos: Lietuvoje ji tapo viena iš jaunųjų talentų konkurso „Mados injekcija“ nugalėtojų ir pelnė teisę parodyti savo modelius ant „Mados infekcijos“ podiumo. Tarp oficialaus darbo ir kolekcijos kūrimo reikėjo įterpti nuotolines studijas – buvo pasižadėjusi tėvams nedaryti pertraukos ir eksternu baigti dvyliktą klasę... „Nepamenu, ar miegojau“, – tik tarsteli. Tačiau ką suplanavo, tą įvykdė su kaupu – kolekcija mados žinovų buvo pastebėta, o vasaros pradžioje rankose turėjo atestatą.

Nors klausantis pasakojimo neatrodo, kad ir antraisiais gyvenimo Londone metais krūvis būtų sumažėjęs. Visos laisvalaikio valandos, tiksliau, ir minutės atiduotos „Mimi.C“ vardo mados namams. „Tam, kas daro mane laimingą, – paprastai įvardija. – Londonas – „greitos“ mados miestas, tokia pačia suknele apsirengusią moterį galima sutikti bet kuriame pasaulio krašte. Bet vis daugiau žmonių pasiilgsta individualaus drabužio. Mano modelius galima apžiūrėti tinklalapyje, bet tai ne gatavi drabužiai, o lyg užsakymo pavyzdžiai. Klientas gali užsisakyti drabužį pats išsimatavęs arba aš pasikviečiu jį į savo studiją. Noriu išlaikyti asmeninį ryšį.“ Drabužiams siūti Milda samdosi lietuves siuvėjas, dirbančias su garsiausiais Londono dizaineriais: „Dėl jų visi kovoja. Aš labiausiai pasitikiu lietuvių siuvėjų kokybe. Atrodo, viską anglėms išaiškini, bet drabužis ne toks, kokio norėjau.“

Nuo šio rudens dizainerė – ir Londono mados koledžo studentė: „Priėmimo komisijoje dirbančios dėstytojos, pamačiusios mano darbus, nustebo ir paklausė, ar man, tiek daug jau nuveikusiai, studijos nebus žingsnis atgal. Tikrai ne, nes žinau, ko nemoku. Tarp mano kurso draugų yra ne vienas, kuris dar nežino, ko nori iš gyvenimo, o aš žinau. Jie dar mano, kad dizaineris yra tas, kuris vaikšto po renginius ir mėgaujasi prabangiu gyvenimu. O aš žinau, kad taip nėra. Ir nenoriu paklausta, kur mokiausi, atsakyti, kad gyvenimo universitetuose.“ Nors ir juose gautos pamokos – vertingos.

Šiuo metu Milda dirba prabangių vyriškų kostiumų salone, kur parduodami tiek gatavi drabužiai, tiek siuvami pagal užsakymą. „Lietuviškai mano pareigybė tiksliausiai skambėtų – vyriškų kostiumų specialistė. Aš sutinku klientą, išmatuoju ir palydžiu pas siuvėją. Mūsų siuvami kostiumai nėra pigūs, kaina prasideda nuo dviejų tūkstančių svarų. Sukurti kostiumą – dalykas rimtas, kol apgaubia kliento pečius, pereina per keliasdešimties žmonių rankas. Siūti rankomis – tikra investicija: tokio kostiumo kaina prasideda nuo penkių tūkstančių svarų. O jei pageidaujama auksinių sagų, kaina gali dar šoktelėti. Ne veltui etiketėje įrašomas kliento vardas, tokio drabužio siuvimas yra pasiturinčio žmogaus pramoga. Čia daug ko išmokau, pradėjau savo kuriamuose drabužiuose naudoti tam tikrus vyriškos mados elementus.“ Šio salono duris varsto ir garsenybės, tarp jų – dainininkas Tomas Jonesas, milijonieriai sportininkai. „Nežinau jų vardų, – rankomis skėsčioja Milda. – Išmatuoju, aptarnauju, o paskui kolegės apstulbusios viena per kitą pasakoja, su kokia garsenybe ką tik kalbėjausi. Kartą taip neatpažinau kažkokio futbolininko. Įspėjau, kad gelbėtų ir pasakytų iš anksto, jei kokia celebrity.“

Visas laisvas laikas aukojamas savo vardo mados linijai, todėl ji stebina bičiulius sakydama, jog Londone dažnai jaučiasi lyg turistė: kasdienis maršrutas apsiriboja darbu ir namais, klaidžiojimai ir pažintis su didmiesčiu – prabanga. „Man labai patinka rutina, tai geriausiai gelbsti nuo streso, – sako. – Įsėdu į metro, autobusą, lėktuvą – ir siuvinėju. Kartą autobuso vairuotojas staiga pasuko ir karoliukai pažiro po grindis. Pasuka vairą į kairę – karoliukai rieda po kėdėmis į vieną pusę, į dešinę – jie į kitą. Kai keleiviai išlipo, paprašiau leisti juos susirinkti. Vairuotojas netgi šluotelę man davė. Vienus marškinius karoliukais siuvinėjau dvi savaites. Visur, kur tik turėdavau galimybę, tarkim, per pietus išeidavau į parką. Rankos – jau žaizdotos“.

O asmeninis gyvenimas? „Tikiuosi, kad turėsiu draugą, kuris supras, ką darau. Esu bandžiusi užmegzti draugysčių, bet vaikinams sunku suprasti, kodėl šiandien negaliu eiti į kiną... Todėl, kad siuvu. Aš visada atiduodu pirmenybę darbui. Būtų galima pasakyti, kad esu ištekėjusi už darbo.“