Dizainerė Patricija Palubinskaitė: „Negali sukurti nieko išskirtinio, nepažinęs savo unikalumo“

Koks buvo pirmasis darbas, susijęs su mada, kuriuo labiausiai didžiavaisi?

Tai mano pirmoji kolekcija, kuria sau įrodžiau, ką aš galiu padaryti. Buvau pirmame kurse, kai užpūčiau gimtadienio žvakutes, svajodama sukurti drabužių kolekciją. Ir „Young Fashion“ renginio organizatorė Nerija Kanapkaitė po trijų dienų man parašė: „Labas, gal norėtum prisijungti ir pristatyti savo kolekciją?“ Aš ką tik sugalvojau norą, o jau galiu jį įgyvendinti! Tai aš su tokiu pasitikėjimu, nežinojimu, kur mane tai nuves, sutikau. Patirties mados pasaulyje – tik vieni metai, bet turėjau vidinį užsidegimą, norą tai padaryti. Kai pristačiau pirmąją kolekciją, supratau, kad čia mano vieta.

Tiki manifestacijomis?

Tikiu energijomis ir praktikuoju tam tikras praktikas. Aš manau, kad pasaulyje yra per daug blogos energijos, todėl savo kūryba noriu skleisti gėrį ir meilę. Manifestacijos man artimos, kartais net juokauju, kad reikia atsargiai norėti, nes norai išsipildo greičiau, nei tikiesi.

Grįžtant prie tavo kūrybinio kelio, ar tave kažkas paskatino kurti? Kada tu pirmą kartą pajutai, kad turi tam talento?

Augau ne menininkų šeimoje – mano tėvai yra verslininkai, labai plačiai matantys pasaulį, tad vaikystėje turėjau privilegiją lankyti visus norimus būrelius. Galiausiai pasilikau dailės mokykloje, pradėjau tapyti, net pardavinėjau paveikslus, bet būdavo sunku su jais atsisveikinti, atrodė, lyg parduočiau savo vaiką. Tada sužinojau, kad tėčio giminės moterys siuvo, tai mane labai sudomino. Penkiolikos pradėjau lankyti siuvimo kursus, eksperimentuoti – ir natūraliai supratau, kad mada leidžia dar plačiau skleistis kūrybiškai.

Ar turi autoritetą, kuris tave įkvepia kurti?

Mano didžiausias įkvėpimas – moterys. Mane žavi jų energija. Dirbdama su klientėmis, siūdama sukneles ar tiesiog bendraudama, matau, kaip jos atsiveria. Per pokalbį, kūrimą praeiname ganėtinai gilius procesus, sukuriame būtent tai moteriai skirtą momentą, kuriame ji gali sužibėti. Važiuodama Vilniaus gatvėmis nuolat pastebiu daug gražių, įkvepiančių moterų. Būtent moteriškumas man yra neišsemiama kūrybos jėga.

Ką patartum toms moterims, kurios nedrįsta atsiskleisti?

Susirasti įkvėpėją – žmogų, kuris joms rezonuoja ir padeda atrasti save. Tas žmogus nebūtinai turi būti susijęs su mada, įkvėpimu gali tapti sportas, mityba, dvasingumas. Ir aš semiuosi įkvėpimo iš dvasingumo mokytojų, jos mane be galo įkvepia kurti, nors ir nėra susijusios su mada. Mados srityje puikiu pagalbininku gali tapti ir stilistas ar dizaineris, kuris gebėtų padėti atrasti savitą stilių.

Kuri kūrybos dalis tau yra pati smagiausia?

Gražiausias momentas yra užslėptas, kurio niekas nemato. Jis egzistuoja kalbant tiek apie individualius klientus, sceninius įvaizdžius, tiek apie kolekcijos kūrimą, kai ilgą laiką idėją vystai galvoje. Labai gražu, kad klientai nemato, kiek vakarų, naktų, rytų aš praleidžiu piešdama vaizdinį savo galvoje.

Ar turi ritualų, įpročių, kurie tau padeda kurti, prisipildyti energijos?

Prieš kurdama turiu tam tikrus ritualus, kurie padeda susijungti su savo vidine ašimi. Tai tarsi meditacija, kai koncentruojiesi į vidų, o ne išorę, kurią veikia daug dirgiklių. Kadangi į darbą įdedu labai daug vidinės energijos, man reikia susikoncentruoti, išturėti idėją, išbūti su ja. Kai idėjos ateina iš vidaus, visada įvyksta gimsta naujo, gyvo – man tai yra svarbiausia. Manau, kad negali sukurti nieko išskirtinio, nepažinęs savo unikalumo.

Tavo tapyba siejasi su mada?

Šiais metais sukūriau pirmąją suknelę iš savo tapybos „printų“. Jausmine prasme kol kas tai buvo ryškiausias projektas, supratau, kad galiu apjungti skirtingas sritis. Manau, reikėjo užaugti, kad galėčiau pamatyti tą skirtingų sričių susiliejimą. Kurdama šį projektą supratau, kad galiu būti unikali kurdama išskirtinius audinius – niekas nesukurs tokių pačių.

Papasakok apie savo drabužių kolekcijas. Kaip tokiai jaunai išdrįsti sugalvoti ir sukurti jas?

Esu sukūrusi dvi drabužių kolekcijas, tyrinėjančias moteriškumą. Kadangi ši tematika buvo ryški ir mano tapyboje, norėjau ją atskleisti ir savo pirmoje kolekcijoje. Norėjau skleisti žinią, kad moterys gali skleisti vidinį grožį ir vaikščioti gatvėmis lyg deivės.

Kolekcijos atsirado skirtingais mano kaip kūrėjos augimo tarpsniais. Tikiu, kad per tuos metus, kurie skiria kolekcijas, labai paaugau. Pirmoji „Innerbloom“ gimė pirmame kurse ir atskleidė moters žydėjimą. Viską kūriau pati, už akademijos ribų, man tai buvo visiškai nauja patirtis.

Antroji kolekcija lygiai taip pat buvo lydima visokių vidinių išgyvenimų, kurie nėra matomi žiūrovui. Kiekviena kolekcija man yra ypatinga, kitokia, mokanti mane.

Esu linkusi priimti patirtis, kurios ateina į mano gyvenimą. Jei gaunu pasiūlymą, atitinkantį mano vertybes, iš karto jo imuosi. Tik įgyvendinusi tam tikrą projektą, atsisėdu ir galvoju, iš kur tiek drąsos. Manau, geriau neužsisėdėti toje abejonių fazėje: ar aš jaučiuosi pakankamas tai padaryti? Mes visi esame pakankami, visi augame būtent per pamokas, per veiksmą.

Su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti?

Mano didžiausias iššūkis – laikas. Esu labai žingeidi, todėl jei ko nors nemoku, greitai galiu išmokti. Pirmoji kolekcija buvo pats tikriausias mokymosi procesas. Nebuvau ideali konstruktorė ar siuvėja, bet per darbą, bemieges naktis daug ko išmokau.

Antraisiais metais gavome galimybę su kurso drauge Gabija Petrauskaite pristatyti bendrą kolekciją – tuo metu nagrinėjome savo moteriškumą. Kūrybinis procesas buvo labai intensyvus, per du mėnesius sukūrėme dvidešimt šešis įvaizdžius, derinome muziką, bendrą įvaizdį, tai buvo kosmosas. Dvi paskutines savaites miegojome po porą valandų, išnaudojome visus savo kūniškus išteklius, bet kažką sau įrodėme. Tokių filmų kaip „Ir velnias dėvi Prada“ siužetai egzistuoja realybėje, jei gyveni mados pasaulyje. Jeigu šviesa visas naktis dega tavo lange, būtent tau ir pasiseka, nes tu dirbi kol kiti miega.

Koks jausmas, kai žmonės pamato tavo kolekciją, kai regi jų reakcijas?

Dvi kolekcijos – dvi skirtingos patirtys. Per pirmosios pristatymą aš nebuvau tokia išsekusi, tad galėjau pasimėgauti procesu. Dabar man atrodo, kad yra beprasmiška kurti, kai negali pasimėgauti.

Antros kolekcijos šou metu buvau labai išsekusi, paskutinę naktį miegojusi vos dvidešimt minučių. Fiziškai manęs ten beveik nebuvo. Atėjus „time to shine“ momentui, kai kolekcijos pabaigoje pasirodžiau ant podiumo, vienintelė į galvą atėjusi mintis buvo noras nubėgti į tualetą ir paverkti. Manau, tai nėra gera patirtis, visgi taip pasitikrinau savo ribas.

Ar sulauki palaikymo kūryboje?

Turiu nuostabią šeimą ir draugus, kurie mane ne tik palaiko, bet ir įkvepia, visuomet skatina siekti svajonių. Padėkoju jiems žinute ar gyvai. Apskritai konkuravimas gyvenime yra tokia didelė nesąmonė... Nuoširdus džiaugsmas sukuria atvirą ryšį.

Kokį aprangos stilių labiausiai mėgsti?

Nuo vaikystės aš rengiuosi taip, kaip jaučiuosi. Kartais persirengiu kelis kartus per dieną. Svarbiausia leisti stiliui atsiskleisti per jausmus. Kartais sukuriu labai nenuspėjamus įvaizdžius, kurie ne visuomet būna „trendy“, tačiau jie yra įdomūs, gražūs man ir atskleidžia mano unikalumą. Eksperimentuodamas atrandi daug gražių, naujų dalykų.

Kaip pailsi nuo darbų?

Mėgstu gamtą. Išvažiuoju į mišką pasivaikščioti. Jeigu geras oras, tai ežere maudausi. Taip aš atgaunu jėgas. Miestas yra labai judrus, čia daug visko sklando ir man norisi įsižeminti, grįžti į save, savo ašį.

Kieno nuomonė tau yra svarbiausia? Ar yra toks žmogus, kurio nuomonė tau labai svarbi?

Yra. Mano nuomonė. Jeigu darysi pagal tai, kas ką sako, tai jau nebebus tavo. Geriau leistis vedamai vidinio jausmo ir tada nuspręsti ar tau pavyko, ar nepavyko. Jei į kūrybą įtrauki kitus žmones, tai jau nebe tavo.

Kokie tavo tolimesni planai?

Manęs laukia paskutiniai metai Vilniaus dailės akademijoje, baigiamosios kolekcijos kūrimas. Labai jos laukiu, žinau, kad kažkas bus gyvo, ryškaus, aišku, moteriško, esybiško. Taip pat laukia įvairūs mažesni projektai, individualūs įvaizdžiai, sceniniai kostiumai.