Dizainerei A.Bunikienei suėjo 63-eji: „Negimė chirurgas, kuris išoperuotų mano džiaugsmą“

Audronė su gerbėjais savo pozityviomis mintimis dažnai dalijasi ir socialiniuose tinkluose. Štai Lietuvą užklupus sniegui, ji, pasipuošusi maudymosi kostiumėliu ar kokia prabangesne suknele, iškišdavo nosį į kiemą, nusifotgrafuodavo, o grįžusi savo sekėjams instagrame ar feisbuke primindavo – vaikščioti nukabinus nosį nėra kada, pasaulis vietoje nestovi net ir pandemijos akivaizdoje. Štai tokia toji Audronės gyvenimo filosofija, kuri, anot dizainerės, jos dar niekada nenuvylė.

„Paprastai per gimtadienius keliaudavau. Prieš keletą metų viena iš dukrų man padovanojo bilietus į Italiją. Dėl šios šalies aš kraustausi iš proto, visi tą žino. Kartais net juokauju, kad praeitame gyvenime tikrai buvau ugninga italė, mano ir temperamentas toks. Na, pamenu, tuomet praleidau nuostabų laiką. Tačiau dėl kelionių šiais metais nėra ko sukti galvos, bus jų ateityje“, – šypteli Audronė.

Pasak jos, dabar nors ir norėtų kažką pamatyti, aplankyti mylimą šalį, tačiau nuo tų norų ir svajonių gyventi sunkiau nesidaro. Audronė įsitikinusi – laukti liko nedaug, pasibaigs pasaulyje dėl koronaviruso prasidėjusi suirutė ir ji vėl su šypsena patrauks savo svajonių kryptimi. O ir darbai vietoje nestovi, išvykti dabar ramiai negalėtų – reikia sufotografuoti bei į pasaulį paleisti naujausią drabužių kolekciją, kuri gimė karantino metu.

„Žiemą turiu daug įsipareigojimų. Darbai nestovi, mano komanda kruta, juda. Net negalėčiau kažkur važiuoti, jei tai ir būtų paprasta. Niekaip neatsipalaiduočiau, kai tiek reikalų“, – sako pašnekovė.

Kad bus dizainerė, A.Bunikienė sako supratusi dar vaikystėje. Jau tada tėvai su nuostaba žvelgė į mergaitę, kuri, radusi mamos medžiagas, ištaikydavo progą, kada ji išeidavo iš namų ir sukarpydavo šias taip, jog galėtų papuošti lėles.

„Tėvai buvo pedagogai, jie manęs niekada nebaudė. Ir už išdaigas diržo neatseikėdavo. Skatino svajoti, mąstyti, pažinti pasaulį. Šiek tiek vėliau, kaip ir daugelis mergaičių, aš norėjau būti gydytoja. Ir aktorės profesija viliojo. Tačiau tėvelis ragino vaidybos nesiimti. Ir gerai, nes dabar manau, kad būčiau netikusi aktorė. Galiu dainuoti Romos centre, atsipalaiduoti kompanijoje, būti jos siela, tačiau, kai išgirstu žodį reikia, mane surakina. Nemėgstu nurodymų. Štai kodėl iš manęs būtų aktorė prasta. Kartais pagalvoju, kad ir medikė neišeitų, mat kraujo bijau. Labai džiaugiuosi pasirinkusi dizainerės profesiją. Taip aplink save kuriu grožį ir dalijuosi juo su kitais“, – atvirauja Audronė.

Su ikvėpimu Audronei jokių problemų nekyla. Ir karantino metu ji išliko produktyvi.

„Kartais net naktimis atsikeldavau su mintimis, jog štai dabar šitą dar reikia padaryti, kažką pridėti. Man kuriasi labai paprastai, idėjos kartais kyla ir automobiliu važiuojant. Juokiuosi, kad kiekvieną sekundę aš vis ką nors sugalvoju. Tas amžinas įkvėpimas kyla iš gebėjimo pamatyti grožį, jį į save sugerti. Ir maža gėlytė gali pakuždėti kryptį“, – Žmonės.lt sako Audronė.

Tik su geriausiomis emocijomis per gyvenimą žingsniuojančią Audronę žvelgti į viską šviesiai nuo vaikystės mokė močiutė ir tėvai.

„Močiutė visuomet kartodavo, jog ne turtai ar pinigai laimę neša. Tais gūdžiais laikais, kuomet gyveno, jei kas negerai susiklostydavo, močiutė nusispjaudavo per petį ir judėdavo toliau. Tėtis pasakojo, jog ji akcentuodavo, kad svarbiausia – galvos nuo pečių nepamesti. Visi šeimoje laikėsi pozicijos, kad nesvarbu, kas benutiktų – reikia išlikti sąmoningu.“

Audronė prisipažįsta, kad nedažnam šiais laikais kyla klausimų, ar jos vidinė būsena, tas per kraštus trykštantis džiaugsmas, nėra tik kaukė, po kuria slėptų liūdesį, tačiau moteris nukerta – ir kasdienės situacijos rodo, jog ji yra absoliučiai natūrali.

„Būna, važiuojame su drauge, o už lango pliaupia. Atsisuku į ją ir sakau: viešpatie, kaip gražiai lyja. O ji tik nusistebi, nes ką tik su vyru kalbėjo, jog oras – absoliuti tragedija. Sakau, negimė chirurgas, kuris išoperuotų mano džiaugsmą. Jei laivas skęsta, nereikia šaukti apie tai, derėtų geriau veikti ir daryti viską, kad jis nenuskęstų“, – pasakoja Audronė.

Net ir kalbėdama apie savo finansinę būklę karantino metu,  ji neturi kuo skųstis – negyveno iš jokių pašalpų, pinigų nesiskolino.

„Dirbau ir tiek. Jau sukurta yra ir naujoji kolekcija. Laukiame, kol galėsime ramiai įamžinti modelius. Neveltui mano vardas – Audronė. Nesustoju, nepailstu. Aš – tikra audra“, – šypteli dizainerė.

Kalbant apie bėgančius metus, moteris pajuokauja – jos pase įsivėlusi klaida. „Neskaičiuoju ir nežinau aš tų metų. Man tiek, kaip aš jaučiuosi. O jaučiuosi fantastiškai!  Mamytė man dažnai kartoja, jei žmogus visko nori – nesensta. Net mano kolegos sako, kad į pensiją išeisiu, kai sulauksiu 200 metų. O aš niekur eiti ir netrokštu. Iš manęs atimti kūrybą – tas pats, kas atimti kvėpavimą.“

Audronė teigia, kad dar vienas jai pasitarnavęs laimės receptas – neprisileisti blogos energijos. Moteris stengiasi negirdėti ir nematyti bjaurių dalykų.

„Niekada neskaitau komentarų. Vienintelį kartą tą dariau po vienos savo kolekcijos pristatymo. Pakako. Likau šokiruota. Kai vėliau apie tai kalbėjau su dukra, ji mane prigrasė daugiau niekada neskaityti. Nuo to laiko, kliaujuosi jos patarimu.

Esu linkusi klausytis gerų žodžių. Tik neapsigaukite – man visiškai nereikia komplimentų apie išvaizdą, nesu iš tų, kurioms reikia žarstyti pagyras. Tačiau tikrai malonu, jei įvertina darbus, pasako gražų žodį. Juk įdedu daug širdies, kurdama drabužius, todėl, jei kažkam patinka, man tai – paskatinimas nesustoti.“