Dizainerės Simone Rocha siekis – grąžinti iš mados išstumtą moteriškumą

Taksistą galima suprasti. Simone Rocha mėgsta slėpti kilmę išduodančias akis ir vilki taip, tarsi praeitoje inkarnacijoje būtų buvusi karalaitė. O kaip dar ji turėtų vilkėti, jei siuva tokias suknias? Dizainerė tuo ir garsi, kad nesitaiko su sportbačių diktatu. Ji mąsto labai moderniai, bet laiką leidžia muziejuose, skaito popierines knygas ir yra pamišusi dėl Viktorijos epochos; negana to, bando pastarąją pritaikyti savo amžininkėms. Ir tos amžininkės, kad ir kokios būtų lygios su vyrais, tirpsta kaip sniego seniai atšilus, kai mato Rocha sukneles...

Vaikystėje ji staipydavosi prieš veidrodį su prašmatniomis mamos sukniomis, o laisvalaikį ir atostogas leisdavo tėčio dizainerio Johno Rocha studijoje. Iš pradžių tik painiodavosi po kojomis, bet keturiolikos jau nerdavo vąšeliu sezoninių modelių detales. Aišku, mergina tapo dizainere: švilpaudama gavo Dublino nacionalinio meno ir dizaino ir Šv. Martyno koledžų diplomus, pasipylė pasiūlymai, apdovanojimai. O drauge atsirado abejonių: gal taip sekasi tik todėl, kad ji – garsaus tėvo dukra? Šis kirminukas nepakenkė santykiams su šeima (abu tėvai jai padeda, kiek gali), bet Simone nutarė užčiaupti bet kokias kalbas apie tai, kad jos sėkmė nereikalauja pastangų. Joks kitas dizaineris nedirba taip fanatiškai ir taip netupinėja prie savo kolekcijų, kaip žinomo tėvo duktė.

Ji nė iš tolo nepanaši į auksinę mergaitę ar madingą dizainerę. Simone gali girtis, kaip skaniai pagamino žuvį ar koks gražus jos prižiūrimas sodas, bet profesiniais dalykais nemoka didžiuotis. Ir, pristačiusi kolekciją, verkia taip, lyg būtų palaidojusi visus artimuosius. Anna Wintour ar Suzy Menkes, ne kartą ėjusios sveikinti dizainerės, taip ir nesuprato, kodėl publikos ovacijas sukėlusi menininkė kalba kimiu balsu ir slepia paraudusias akis. Gal tai – iškrova po sekinančio darbo, gal – tiesiog neadekvati reakcija. Kitų priežasčių verkti nėra. Net „dukters kompleksas“ atkrito savaime. Žurnalistai, nors ir kokie akyli, Simone giminystę su tėvu aptiko tik tada, kai ji jau buvo įvertinta.

Jos drabužiais prekiaujama daugybėje prestižinių parduotuvių, o ir teta kirpėja vis praneša, kokia garsenybė pas ją atėjo vilkėdama „Simone Rocha“. Šie dalykai – savaime suprantami: žinomas vardas, atitinkamos klientės – Rihanna, Katy Perry, Alexa Chung. Bet dizainerė būna nuoširdžiai sukrėsta, kai sutinka jos rūbus vilkinčią eilinę moterį ar pabendrauja su pagyvenusia dama, kuri apgailestauja, kad dizainerės suknelėms yra per sena, bet nusipirko keturias poras jos batų. Beje, Simone mėgsta derinti savo romantiškas sukneles su kareiviškais ar pankiškais aulinukais, su sportbačiais.

Rocha vengia žurnalistų, tačiau visi, patekę pas ją, mini, kokia ji miela ir šilta; kaip atsisveikindama nusilenkia suglaudusi delnus. Dizainerės tėvo giminė – kinai, mama – airė. O maišyto kraujo Simone kiekviena proga sprunka į Honkongą, juolab ten turi kelias parduotuves. Ir jos stilius atspindi dviejų žemynų tradicijas: europietišką mąstymą ir labai kruopštų rankų darbą; norą, kad drabužis būtų ilgai nešiojamas, kad būtų pritvinkęs geros energijos.

Sakoma, kad Simone grąžino iš mados išstumtą moteriškumą: tą, patį banaliausią – su plačiais sijonais ir siauromis talijomis, su raukiniais, kaspinais, tiuliais, nėrinukais. Tačiau moteris, perkanti jos suknią, gauna daugiau nei tik mielą drabužį. Dizainerei labai svarbu, kad suknelė turėtų istoriją ar būtų gimusi iš jos. Net kai bendradarbiavo su pūkinius paltus siuvančiais „Moncler“, Rocha prieš pradėdama projektą ilgai sėdėjo archyvuose, rankiojo žinutes apie tai, kaip Viktorijos laikų damos kopė į kalnus. Ir įsivaizdavo, kaip jos, pasikaišiusios sijonus ir pasijonius, laipioja uolomis... Ne mažiau svarbu, kad dizainerė kuria drabužį it gyvą daiktą: jai rūpi, kaip judės ir šiugždės medžiaga, kaip ji „kvėpuos“, kaip keisis. Apie tai Simone gali pasakoti kelias valandas. Retkarčiais vis įterpdama: „Į mano drabužius įdėta labai daug sielos ir širdies.“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.