Dizainerio Christiano Dioro gyvenimas: tautos herojaus vaidmens nenorėjo, iki mirties klausė pranašės

Dizainerio karjera buvo skaudžiai trumpa, gyvenimas – įslaptintas, be skandalų. O juk puikiai žinome, kad labiausiai išgarsėja ne tie, kurie siuva gražias sukneles. Šios, aišku, nekenkia, bet tikrai nėra tai, kas įžiebtų mitų kūrėjų entuziazmą. Na, nebent taptų tokia sensacija kaip mados pasaulį apvertęs „New Look“.

Kaip Dioras gyveno iki 1947-ųjų „New Look“ ar po to? Prieš šešiasdešimt metų į šį klausimą būtų atsakęs bet kuris Paryžiaus vaikigalis, net – pažadintas iš miego.

Joks kitas žmogus nebuvo taip dievinamas kaip maestro.

Jo laidotuvių diena tapo nacionalinio gedulo diena, masine isterija: raudojo visi, pradedant gražiausiais pasaulio modeliais, baigiant kaimo moterimis, kurios metė darbus ir su gėlėmis laukė į Varą gabenamo karsto. O paryžiečių suneštos pakalnutės ir rožės šaligatviais driekėsi nuo „Christian Dior“ mados namų Montaigne aveniu iki Triumfo arkos. Tas vyras nebuvo vien talentingas dizaineris – žmonės jo vardą tapatino su mada, su svajone. Paryžiaus taksistai linksmindavo savo keleives ne kalbomis apie orą, o apie tai, kas naujesnio Dioro kolekcijose.

Debiutantas Dioras anaiptol neketino tapti tautos herojumi. Jis žinojo, kad kurs rankų darbo drabužius ir jo klientės bus tik turtingos aukštuomenės moterys. Tačiau žmogus planuoja, Dievas šaiposi.

Jau po pusmečio jo šou pirmose eilėse sėdėjo „Vogue“ žurnalistės (kad „Christian Dior“ sijonų ar švarkų ilgį paskelbtų sezono tendencija), naujienos akimirksniu pasiekdavo Angliją, Italiją; po visą Europą klajojo Dioro stiliaus drabužiai ar pigios jo kopijos. Pats dizaineris, įvertinęs nevaldomą situaciją, mikliai pakeitė taktiką. Tarkim, nepraėjus nė metams po debiuto, atidarė parduotuvę Niujorke: prieš tai pasvarstęs, kaip aukštosios mados kūrinius, dvelkiančius prancūziška elegancija, pakeisti į gatavus drabužius, tinkamus konvejerinei gamybai ir amerikiečių stiliui.

Dioras buvo geras menininkas, bet dar geresnis verslininkas. Jis labai greitai sukūrė tokią mados imperiją, apie kokią dabar svajoja kiekvienas ambicingas dizaineris. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, „Christian Dior“ čiuptuvai siekė visą Žemės rutulį, net beviltiškiausią mados provinciją – Sovietų Sąjungą. O vaizdas iš arti rodė idealų butiką, kuriame galėjai pasipuošti nuo galvos iki padų – rasti rūbų, kvepalų, batelių, skėčių, kojinių, nosinaičių... Sakoma, kad Dioras reanimavo Paryžiaus aukštąją madą. Taip, nes naudojosi moderniu verslo modeliu. Reta kuri moteris įpirkdavo jo haute couture sukneles, tačiau dizaineris galėjo jas kurti: mados namų pelnas augo ne iš svajonių drabužių, o iš puskojinių, akinių, skarelių, kitų smulkmenų, kurias šluodavo minios Dioro gerbėjų. Per 10 metų vien kvepalų parduota 250 000 litrų – fantastiškas kiekis, įsivaizduojant mažutį jų buteliuką.

Sėkmės formulė

Galima daug rašyti apie Diorą kaip apie itin įžvalgų, modernų žmogų, bet yra momentas, visiškai prie to nederantis.

Maestro buvo prietaringas kaip kaimo bobelė.

Jis, doras katalikas, kiekvieną sekmadienį lankęsis mišiose, šventai tikėjo tuo, ką Bažnyčia smerkė: aiškiaregiais, burtais, kortomis ir kita velniava. Tiesa, ši Dioro silpnybė turėjo lengvinančių aplinkybių. Pirma, toks buvo jo auklėjimas. Christiano močiutė Martin apžavėdavo ne tik istorijomis apie tolimas šalis (kuriose pati niekada nesilankė), bet ir pasakojimais apie žvaigždes, įvairius stebuklus, pranašiškus ženklus, taro kortų galią. Dioras neturėjo preteksto netikėti mylima močiute. Antra, jam visi prietarai padėdavo; be jų jis veikiausiai net nebūtų tapęs dizaineriu. Kažkoks jo bičiulis (matyt, nelabai geras) net pasišaipė, kad Dioras yra mitas, o prancūzų mados perversmą padarė jo būrėja.

Iki pat mirties jis buvo priklausomas nuo madam Delahaye: ponios, kuri pranašaudavo, ko imtis, o ko – vengti. Iš pradžių Diorui reikėjo magijos, nes buvo pasimetęs, netikras dėl to, ką daro. Paskui jį taip užgriuvo sėkmė, kad paramos prireikė dar labiau. Pelnas buvo skaičiuojamas milijonais, darbuotojų skaičius augo, mados namų reputacija – taip pat, o dizaineris jautėsi atsakingas už viską pasaulyje, buvo neišsimiegojęs, pervargęs; kartais ne tik nebeapžiodavo savo imperijos, bet ir abejodavo dėl sijono spalvos ar pločio. Kai kam nors permesdavo dalį atsakomybės, tapdavo lengviau kvėpuoti.

Madam Delahaye buvo pilkasis Dioro kardinolas. Ji turėjo ne tiek mistinių galių, kiek gerą skonį ir moterišką nuojautą. Dizaineris be jos pritarimo bijodavo žengti žingsnį. Ji tvirtindavo Dioro eskizus, pagal žvaigždes apskaičiuodavo, kuri diena tiks pristatyti jo naujai kolekcijai, kortose įžvelgdavo, kokį jis turėtų rinktis floristą ar vadybininką. Juokingiausia, kad visi madam Delahaye patarimai didino mados namų kapitalą, o menininkas jos nepaklausė tik kartą: kai madam kategoriškai uždraudė važiuoti pasilepinti į Montecatini-Terme. Rašoma, kad Dioras ten mirė nuo širdies smūgio, bet yra ir versija apie gerklėje įstrigusį žuvies kaulą. Jei ji – teisinga, būtų labai liūdna: namuose ar Paryžiaus restorane ta žuvis galėjo būti atsakingiau paruošta...

Diorui nepakako asmeninės pranašės, į kurią tekdavo kreiptis iš anksto; jam nuolat reikėjo dangaus ženklų ir savų talismanų. Jų būta tiek daug, kad buvo galima susipainioti. Dizainerį magiškai traukė „laimingi“ dobilai, širdelės, žvaigždės, jam būtinai reikėjo pakalnučių ir jų kvapo. Itin įtemptais momentais Dioras vaikščiodavo pasiremdamas lazdele, ir visai ne todėl, kad kitaip nepaeidavo, – jis tikėjo, kad medis padeda. Dar vienas jo punkčiukas buvo numerologija ir 8 – kovotojo, laimėtojo, lyderio skaičius. Jo aštuonių aukštų pastate buvo aštuonios dirbtuvės, jo idealių moterų siluetai buvo panašūs į aštuoniukę ir taip toliau. Dabartinė „Dior“ mados namų meno vadovė Maria Grazia Chiuri savo 2016 metų debiutinėje kolekcijoje gražiai interpretavo maestro prietarus.

Veidrodžio efektas

1930 metais Christianas Dioras netyčia sudaužė veidrodį, o ar gali būti blogesnis ženklas? Netrukus mirė jo brolis ir mama, Didžioji depresija sužlugdė tėvo verslą. Tas veidrodis tarsi perskėlė jaunuolio gyvenimą. Ligi tol jis leido laiką su Maxu Jacobsu, Jeanu Cocteau, Salvadoru Dalí, Pablo Picasso, turėjo moderniojo meno galeriją, kurią finansavo jo tėvas. Apie drabužių kūrimą Christianas net nemąstė: jam, turtingam buržua, tokia profesija buvo per prasta.

Veidrodžio šukės (ir Didžioji ekonomikos krizė) viską pakeitė: Dioras liko be galerijos, be namų, susirgo džiova. O išsikapstęs jau negalvojo, kas tinka pagal jo statusą, – svarbiausia buvo išgyventi. Tada, kažkieno patartas, ėmė piešti kostiumų eskizus ir pardavinėti po dešimt centų. Nežinia, ar jie buvo graibstomi, bet piešinukai ėmė keliauti ir pora jų pateko į kutiurjė Roberto Piguet rankas. Jis pakvietė Diorą į savo ateljė, ir šis ten darbavosi iki pat karo. O vėliau tapo kito dizainerio, Lucieno Lelongo, padėjėju.

Ką mums duoda tas biografijos fragmentas? Jis irgi kiek papildo sėkmės formulę. Pavyzdžiui, Dioro kilmė darė didelį įspūdį pasiturinčioms klientėms. Jos jautėsi geriau, žinodamos, kad priklauso nuo sau lygaus asmens, labiau pasitikėjo jo skoniu. Christiano darbas galerijoje irgi pravertė.

Kai dizaineris įkūrė mados namus, jais ėmė domėtis daugybė kolekcininkų ir dailininkų: jiems Dioras buvo ne siuvėjas, o savas žmogus, puikiai išmanantis meną.

Ir tikrai, maestro dažnai kurdavo modernistų įkvėptas sukneles; tą patį darė jo įpėdiniai – Yves’as Saint Laurent’as, Marcas Bohanas, Gianfranco Ferré, Johnas Galliano, Rafas Simonsas...

Naujas įvaizdis

Regis, neatsakėme į klausimą, iš kur atsirado „Christian Dior“. Istorija kvepia nemoksline fantastika. Taip jau atsitiko, kad milijonierius Marcelis Boussacas ieškojo dizainerio savo išlaikomiems mados namams. Ta naujiena per draugą pasiekė Diorą, bet jis niekaip nereagavo; matyt, laukė kokių nors ženklų. Ir sulaukė. Paryžiuje, kur metų metus gali nesutikti pažįstamo veido, dizaineriui tas pats bičiulis pasipainiojo dar ir dar kartą; be to, kai su juo trečią sykį susidūrė, Dioras ant grindinio pamatė auksinę žvaigždę. Tokių akivaizdžių likimo žinučių jis negalėjo ignoruoti. Dėl visa ko dar pasikonsultavęs su madam Delahaye ir pora kitų aiškiaregių, nudrožė pas Boussacą.

Antroji fantastinio filmo serija prasidėjo milijonieriaus valdose. Dioras neturėjo kuo pasigirti, buvo visiškas niekas – kutiurjė asistentas. Bet kažkaip sugebėjo įtikinti Boussacą, kad šis geresnės kandidatūros neras. Negana to, ėmė kelti sąlygas: jis dirbs tik su savo žmonėmis, mados namus tvarkys, kaip norės, ir jie (ligi tol – „Philippe et Gaston“) dabar bus „Maison Christian Dior“. Magnatas, it smauglio užhipnotizuotas triušelis, sutiko su viskuo. Dioras įkurtuvėms gavo šešis milijonus frankų, sutarė dėl nemenkos algos ir kad gaus trečdalį pelno... Aišku, nebūtina tikėti stebuklais. Dioro tėvas, svajojęs, kad sūnus taptų diplomatu, privertė jį studijuoti politikos mokslus. Dizaineris, iš esmės labai mielas ir drovus, išmanė derybų meną.

Kol Paryžius apšnekinėjo Diorą („Kas jis toks?!“), šis ruošėsi pirmajam šou. Darbo apimtys buvo gąsdinančios. Dizaineris ne tik piešė ir rinkosi audinius – jis darė perversmą. Senųjų mados namų neliko nė kvapo, o tai reiškė, kad Dioras pakeitė viską, pradedant pastatu (ypač – jo interjeru), baigiant modeliais. Beje, pastarųjų atranka būtų nepatikusi potencialioms Dioro klientėms, nes bandyti laimės susirinko tik miesto prostitutės... Paradoksalu, bet debiutui dizaineris modernistas pasirinko senovę – gal XIX amžių, gal – Versalio laikus. Jo merginos su korsetų suformuotomis talijomis ir beribiais sijonais sukinėjosi iki alpulio prikvepintoje salėje, glostomos neįkyrios sietynų šviesos ir apžiūrinėjamos aukso krėsluose rymančių damų. Vienu požiūriu Dioras buvo pranašesnis už kolegas. Jis neturėjo patyrusiam kutiurjė įprastų fobijų, nesigilino į moterų kompleksus ir išvis mąstė kaip architektas.

Joks tikras dizaineris (nebent – savižudis) nebūtų drįsęs karo nustekentai Europai piršti suknelių, siūtų iš 45 metrų šilko, juolab kad grožio etalonas buvo siauras midi sijonas ir plačiapetis švarkas.

Joks beprotis nebūtų ryžęsis nublokšti emancipuotų, vyrams prilygstančių moterų į praeitį, kai damos nuo korsetų alpdavo ir uostydavo druskas.

Dioro manekenės neslėpė, kad jo drabužių negali apsivilkti pačios – reikia pagalbos, kad sunkiai pakyla nuo kėdės, turi galvoti apie kiekvieną gestą. Dabar nėra prasmės prisiminti, kiek akmenų mesta į dizainerį, kokių protestų jis sulaukė; nesunku spėti, kad pagrindinis motyvas buvo: „Mūsų vaikai neturi ką valgyti, o jis, niekšas...“ Tačiau badavo ne visi, todėl Dioro salone vykdavo nuožmios kovos, ir viena elito dama jėga atimdavo 10 000 svarų vertės suknelę iš kitos elito damos. Kad ir kaip sukosi Dioras, kad ir kiek naujų darbuotojų samdė, tų suknelių nepakako: jų reikėjo visai Europai, Amerikai, Australijai. Tai dabar galime rinktis, kas mums patinka ir tinka, o anuomet viskas, kas kabodavo spintose, akimirksniu prarasdavo vertę: vienintelė aktualija buvo „New Look“. Coco Chanel, ilgai tūnojusi pogrindyje, taip pasipiktino dizainerio sukelta isterija, kad nutarė vėl grįžti į verslą. Bet net jai nepavyko tapti rimta Dioro konkurente.

Kankintojas

Maestro parduotuvės dygo kaip grybai po lietaus, tačiau Dioras neketino snausti ant laurų. Moterų nuolat laukė išbandymai. Klastingas dizaineris taip kurdavo kolekcijas, kad, viena vertus, jos nepalikdavo vilties, jog pernai pirktas drabužis šiemet nedarys baisios gėdos; kita vertus, jo butike visada buvo galima rasti „New Look“ suknelių ar kitų etaloninių modelių. Tačiau Dioro drabužiai neišvengiamai reikalavo moters pastangų: net jei rūbai nevaržė, pati jų savininkė privalėjo laikytis dietos, turėti krūtinę, būti aukšta ir panašiai. Ilgainiui Dioro vardą imta gretinti ne tik su turtingiausiomis, bet ir su gražiausiomis planetos moterimis. Prie to labai prisidėjo kinas ir reklama, kurios meną maestro tobulai valdė. Marlene Dietrich kostiumai Alfredo Hitchcocko filme, Eva Perón, Maria Callas, Ingrid Bergman, Grace Kelly, Édith Piaf, Marilyn Monroe su jo sukniomis moterims buvo geriausias įrodymas, kad „Christian Dior“ ženklas tave paverčia žvaigžde.

Jo mados namų darbuotojai gulė kryžiumi, kad Dioras – labai kuklus, mielas, jautrus žmogus, mūrų stojantis už kiekvieną savo pavaldinį.

Kas nors iš šalies būtų pataisęs, kad jis tik žiūri naudos, nes yra itin apsukrus, viską numatantis verslininkas. Tiesą sakant, Dioro jautrumas ar nejautrumas šiandien mažai kam rūpi, kaip ir jo reklaminiai triukai. Įdomiau tai, kad dizaineris, karjeros pradžioje iškėlęs aukščiausią kartelę, vis bandė jos nenuleisti. Kiekvieną sezoną kito jo idėjos, drabužių siluetai, pločiai ir ilgiai, kaskart jo kolekcijų pavadinimai – „Zigzagas“, „Amžiaus vidurys“, „Ovalas“, „Tulpė ir kupolas“ ir panašiai – reiškė naują kryptį. Jis pirmasis ėmė siluetus gretinti su raidėmis („A linija“, „Y linija“), pirmasis išsižadėjo savojo „New Look“ ir pasiūlė erdvius, figūrą slepiančius drabužius...

Dioro eksperimentuose pats velnias koją nusisuktų. Bet, kaip ir anksčiau, jis buvo prietaringas. Ir labiausiai pasikliovė tuo, kas jo negalėjo nuvilti. Kalbame ne apie madam Delahaye, o apie gėles, kurios jį lydėjo nuo vaikystės, mamos sodą Granvilyje ir tai, kaip Christianas, laukdavęs naujo gėlių katalogo, rytais pabusdavo anksčiau už kitus, kad patikrintų pašto dėžutę. Vėliau dizaineris visur, kur tik gyveno, daug jėgų ir laiko skirdavo augalams, o šie jį įkvėpdavo: kartais – abstrakčiai (1947 metų pavasario–vasaros kolekcija „Vainikėlis“), kartais – konkrečiau, kai buvo skelbiama, kad drabužiai – tulpės formos, ar kai per šou pasklisdavo jo kvepalams būdingas pakalnučių aromatas. Vienas iš vėlesnių „Christian Dior“ vadovų, Rafas Simonsas, fetišavo šią Dioro aistrą. 2012-aisiais jis dekoravo pirmąjį savo šou lygiai milijonu tikrų žiedų, o po ketverių metų atsisveikino su „Dior“ surentęs didžiulį kalną iš mėlynų it rašalas šarkakojų.

Pasekmės

Christianas Dioras yra nugalėtojas, o nugalėtojai – neteisiami. Todėl pono Christiano neturėtų nuvainikuoti mažutis epilogas ir grynai moteriška pretenzija: kodėl maestro spraudė damas į korsetus? Norėjo, kad jos būtų bejėgės be tarnaičių, kovojo už gražų kūną ir sveiką maistą? Atsakymo teks ieškoti pačioms, bet yra vienas momentas: pats dizaineris nėmaž nesirūpino savo figūra ir tuo, ką valgo. Jo biografijose nesunku aptikti informacijos apie gurmaniškus polinkius: kaip priekabiai rinkdavosi maistą ir jį užgerdavo „Dom Perignon“. Dizaineris išties mokėjo elegantiškai valgyti austres ir žąsų kepenėlių paštetą, restoranuose užsisakydavo brangiausių patiekalų, bet paskui mesdavosi į kokią nors skylę ir ten šlamšdavo dešrainius. Jo nesulaikydavo net noras patikti savo širdies draugams – Pierre’ui Perrotino (derinusiam vairuotojo ir meilužio pareigas) ar paskutinei pasijai – trisdešimčia metų jaunesniam marokiečiui dainininkui Jacques’ui Benitai.

Dioro šlovė buvo proporcinga jo sušlamščiamo maisto kiekiams.

Dieną jis pradėdavo pusryčiais lovoje, o paskui procesas tapdavo nereguliuojamas: žvėrišką apetitą galėdavo sukelti bet kas, pradedant laikraščio antrašte, baigiant kokia nors kliente. Galimas daiktas, kad maistas jam padėdavo numalšinti stresą, tapusį nuolatiniu palydovu. Nuo jo dizaineris bėgo ir į Montecatini-Terme. Liudininkai pamena, kad tomis dienomis jis vis grauždavo gydytojų uždraustą šokoladą, jautėsi dėl to kaltas ir tai tik didino plytelių kiekį. Kurorte buvo laisvas rinktis meniu, o jame vyravo riebūs patiekalai. Tai (dar – baisus karštis) ir galėjo paskatinti širdies smūgį, jau trečiąjį. Viešbučio daktaras Dioro nebeišgelbėjo...

Vadovavimą mados namams perėmė Yves’as Saint Laurent’as, maestro mokinys ir jo vertas įpėdinis: „Man darbas su Christianu Dioru buvo kaip stebuklas. Nenustojau juo žavėtis... Esu jam dėkingas už tai, kaip susiklostė mano gyvenimas, ir niekada nepamiršiu su juo praleistų  metų.“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.