Dizaineris G.Paulauskas atkūrė Lietuvos partizanės uniformą: „Moterų vaidmuo buvo labai svarbus“

Kalbėdami apie partizanus, esame pratę dažniau minėti vyrų pavardes – būtent jie sudarė daugumą, gindami mūsų šalį nuo priespaudos. Tačiau laisvės kovose aktyviai dalyvavo ir moterys, užimdamos svarbias pareigas partizanų karinėse struktūrose. Jos rūpinosi spauda, buvo ne tik ryšininkės, bet ir atsakingai rinko svarbią žvalgybinę informaciją, dalyvavo karinėse operacijose. 
 
„Moterų vaidmuo laisvės kovose buvo labai svarbus, jų drąsa, pasiaukojimas, ištikimybė, buvo didelė pagalba miškuose besislapstantiems laisvės kariams. Studijuodamas archyvus, pirmiausia, atkreipdavau dėmesį į vyrus, pozuojančius tikrus karius, bet akis sustodavo ir ties retai nuotraukose esančiomis merginomis, moterimis“, – teigia dizaineris Giedrius Paulauskas.

Šios moteriškos partizanų aprangos atkūrimo  įkvėpimo šaltiniu tapo fotokadras – Sofijos Budėnaitės-Ramunės apdovanojimo ceremonija iš 1948 m. kovo 23–25 dienomis vykusio Kazimieraičio Rinktinės DLK Vytauto grupės sąskrydžio, kada  Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas įsega jai narsumo baretę.

Dizaineris restauravo penkto dešimtmečio moteriško kirpimo švarką. Moteriškas civilis švarkas tampa partizanės, kovojančios dėl Lietuvos laisvės uniforma-simboliu.

Atkurti švarko apykaklės stilizuotos lelijos formos  geltoni (pėstininkų) 1940 m. paskutiniai nepriklausomos Lietuvos antsiuvai. Taip pat atkurta Dainavos Partizanų Apygardos 1947m. narsumo juostelė, vadinama baretė.

Daug iššūkių pareikalavo norint atkurti lininius marškinius su tam laikmečiui būdingomis detalėmis: apykakle, dviem uždėtinėmis kišenėmis su antkišeniais, siluetu ir spalva.

Moteriškumo akcentą uždeda atkurtas pusiau saulės kliošo kirpimo klostuotas vilnonis sijonas bei megzta moteriška liemenė. Dizaineris vėl atkūrė pirštuotas megztas pirštines su Vyčio simboliu bei restauravo to laikmečio aulinius batus.

Gyvų liudininkų lieka vis mažiau, jaučiu pareigą ilgiau nebelaukti ir tai įgyvendinti kuo greičiau.

Taip pat, papildant aprangos įvaizdį, surinkti originalūs karo metų ir pokario ekipuotės daiktai.

Atkurti šią 1948-ųjų laikotarpio eilutę buvo nelengvas iššūkis, nes nuotraukų, kuriuose būtų ne tik partizanai vyrai, bet ir partizanų rėmėjos, nebijojusios patirti visų partizaninio karo sunkumų, nėra gausiai išlikusių, o ir esančios – nespalvotos. 

„Studijuodamas nuotraukas, pastebėjau, kad dažnai greta partizanų karių stovinčios moterys vilki uniforminius švarkus, pasiskolintus partizanų. Kad tai vyriškas uniforminis švarkas, galima nuspėti iš kirpimo konstrukcijos, pečių linijos, rankovių ilgio – dažniausiai jie stipriai per dideli. Rašytiniuose šaltiniuose informacijos apie aprangą nepavyko rasti.

Labai gaila, kad nespėjau pasikalbinti laisvės kovų dalyvių – viena iš partizanių, Antanina Lukšytė (Garšvienė)-Milda, Sofijos Budėnaitės bendražygė, kurios nuotrauką radau prieš kelis metus, iškeliavo. Lieka vis mažiau šio svarbaus mūsų šaliai istorinio laikotarpio liudininkų“, – teigia G. Paulauskas.

Prieš dvejus metus dizaineris surengė parodą „Laisvės kariai“, kurioje pristatė šešerius metus trukusį istorinį dizaino tyrimą. G.Paulauskas atkūrė ir visuomenei pristatė unikalią partizano uniformą ir skiriamuosius ženklus: 1940 metų tarpukario Lietuvos kariuomenės šventinės uniformos švarko modelį, galifė stiliaus kelnes, karininko milinę, pirštines, kuriose išmegztas Vytis, 1934 metų modelio kepurę su juodais kantukais, partizanų plačiausiai naudotus antsiuvus.  
 
Šiuo metu „Laisvės karių“ parodą galima apžiūrėti specialiai sukurtame virtualiame ture. 
 
Pagrindinį finansavimą projektu – partizanės uniformos atkūrimas – įgyvendinti skyrė Lietuvos kultūros tarybą. „Gyvų liudininkų lieka vis mažiau, jaučiu pareigą daugiau nebelaukti, o tai įgyvendinti kuo greičiau. Tikiuosi, pavyks ir šią atkurtą uniformą pristatyti visuomenei, besidominčiai mūsų šalies istorija ir taip perduoti ateities kartoms“, – viliasi G.Paulauskas.