Meno legenda, moterų laisvės simbolis ir Meksikos pasididžiavimas Frida Kahlo balandį atgimsta dokumentiniame filme „Frida. Viva la vida“.
Italų režisierius Giovanni Troilo, sukūręs ne vieną dokumentinę juostą apie garsiausius pasaulio menininkus, leidosi kelionėn į Meksikos širdį ir per meno žinovų pasakojimus bei Kahlo paveikslus siekė suprasti, kaip gimė praėjusio amžiaus ikona. Filme rodomi menininkės asmeniniai daiktai, drabužiai ir nuotraukos, saugomi Fridos Kahlo muziejuje Meksike. Juos papildo autentiška vaizdo medžiaga ir kadrai iš režisieriaus kelionių po įsimintiniausias Fridos gyvenimo vietas. Pasakojimą veda aktorė, režisierė ir viena iš #MeToo judėjimo lyderių Asia Argento.
1907 metais gimusią menininkę, kurios gyslomis tekėjo vengrų, vokiečių, ispanų ir indėnų kraujas, nuo vaikystės lydėjo įvairūs fiziniai bei dvasiniai išbandymai: būdama vos šešerių, Frida Kahlo susirgo poliomielitu, todėl dešinė koja ilgainiui tapo plonesnė už kairiąją. Gyvenimą ji planavo susieti su medicina, tačiau būdama aštuoniolikos pateko į kraupią avariją ir ši pakeitė jos likimą. Autobusas, kuriuo važiavo mergina, rėžėsi į tramvajų. Frida patyrė begalę sužalojimų, o kūną pervėręs strypas atėmė bet kokią viltį kada nors susilaukti vaikų. Mėnesį praleidusi ligoninėje ir vėliau namie prikaustyta prie lovos ji pradėjo tapyti. Taip, pasak filmo kūrėjų, gimė dvi Fridos: stipri ir nepriklausoma moteris, kurią skausmai persekiojo visą gyvenimą ir tapo viena pagrindinių dailininkės kūrybos temų, bei revoliucionierė menininkė, pakilusi aukščiau skausmo.