Europoje svarbiausius kūrybinius sprendimus priima autorius, Jungtinėse Valstijose didesnę įtaką dažniau turi prodiuseris, ten labiau orientuojamasi į pelną. Taip trumpai skirtumus tarp europietiško ir amerikietiško kino nusako režisierė Giedrė Žickytė. Tačiau priduria, kad ir Holivude sukuriama nuostabių filmų, kurie festivaliuose šluoja prizus, o europietiškas filmas nebūtinai visada bus meniškai vertingesnis.
„Geras kinas yra geras kinas, nesvarbu, kur sukurtas, – Amerikoje, Europoje ar Afrikoje“, – tvirtina kūrėja. O geru ji vadina tokį, kuriame režisierius istoriją „perleidžia per savo širdį“.
Geras filmas „tautybės“ neturi
Dokumentinių filmų „Aš čia tik svečias“, „Meistras ir Tatjana“, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė baigia montuoti „Šuolį“ apie lietuvio jūreivio Simo Kudirkos laisvės svajonę (1970-aisiais jis Atlanto vandenyne peršoko iš žvejybinio katerio „Sovetskaja Litva“ į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal).
Pastarajame filme sutiko nusifilmuoti vienas įtakingiausių pastarųjų dešimtmečių tarptautinės politikos veikėjų, Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs JAV valstybės sekretorius ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry’is Kissingeris. Ši juosta kuriama su amerikiečiais, tad G. Žickytė gali palyginti dvi kino industrijas.
„Ar skiriasi Europos ir amerikietiškas kinas? Žinoma, europietiškame kine daugiau laisvės, formų įvairovės, kūrybos ir autorinio požiūrio. Amerikoje taip pat egzistuoja nepriklausomas kinas, tačiau didžiąją rinkos dalį sudaro holivudinė produkcija, kuri orientuojasi į pelną ir pardavimus. Įdomu tai, kad Amerikoje, net ir kuriant nepriklausomą autorinį kiną, pusę jo biudžeto sudaro išlaidos sklaidai, viešiesiems ryšiams ir reklamai. Čia turbūt yra ir skirtingų kultūrų, mentalitetų pasekmė.
Kiek yra tekę industrijos renginiuose sutikti amerikiečių, jie iškart save pristato ir pradeda pasakoti, ką pasiekė, net jei tai būtų mažiau reikšmingas apdovanojimas provincijos festivalyje, jie viską pateikia kaip wowsėkmę. Tuo tarpu mes Europoje daug kuklesni ir norime, kad už mus kalbėtų mūsų darbai. Suprantu, kad reklama reikalinga pasiekti žiūrovą, tačiau mes, europiečiai, man atrodo, jautriau reaguojame į ribą, kai baigiasi kino menas ir prasideda viešųjų ryšių produktas”, – pasakojo režisierė.
Pašnekovė neslėpė, kad Europos kinas, kuriame aiški autoriaus pozicija, atskleidžiama kultūrų įvairovė, europietiškos vertybės, jai priimtinesnis.
„Aš į kiną žiūriu kaip į meno, kultūros formą, ne kaip į rinkos prekę. Kine ieškau svajonės, o ne technologinių stebuklų ir reklaminės kampanijos, – samprotavo režisierė. – Kino filmai įamžina laiką, žmones, ką jaučiame, ką galvojame. Kinas, kaip meno šaka, mums padeda suprasti save, iškelti klausimus apie tai, kas vyksta aplinkui… Nepaprastai svarbu, kad europietiškas kinas išliktų. Be fondų, kultūros rėmimo programų jis paprasčiausiai išnyktų. Jei reikėtų gyvuoti rinkos sąlygomis ir konkuruoti su amerikietiška produkcija, jų biudžetais bei reklamos mastais, mūsų kinas neišgyventų ir po šimtmečio niekas nebežinotų, ką mąstėme, ką jautėme. Neliktų jokio pėdsako bei įvairovės kino istorijoje, neliktų progreso. Avangardinis, nepriklausomas, autorinis kinas visais laikais diktuoja madas, jo atradimai paskui persikelia ir komercines kino formas.“
G. Žickytės žodžiais, atskirų Europos šalių kūrėjai – danai, prancūzai, italai, vokiečiai – pasižymi savitu stiliumi, bet juos vienija pagarba autoriui, kūrėjo požiūriui. Tiesa, ir Europoje negalima ignoruoti finansuotojų. Kuriant televizijai, reikia atsižvelgti į jos poziciją, bet čia neateisiąs prodiuseris ir nepasakysiąs, kad reikia tik taip ir anaip padaryti, autorius turi daugiau laisvės.
Nors frazė „amerikietiškas kinas“ neretai tariama su neigiamu atspalviu, režisierė pabrėžė, kad ir JAV susukama labai daug kokybiškų filmų.
„Galiu dešimtis kartų žiūrėti brolių Cohenų, Sophios Coppolos, Jimo Jarmusho ir daugelio kitų darbus. Geras kinas yra geras kinas, nesvarbu, kur sukurtas, – Amerikoje, Europoje ar Afrikoje. Jis sujaudina, paveikia, turi prasmę ir po 10 metų, prie jo galima sugrįžti. Ir yra kinas kaip verslo forma, kaip rinka, sukurtas pagal schemas, skirtas tik uždirbti pinigus, – kalbėjo kūrėja. – Yra labai gerų oskarinių filmų, festivaliuose laukiamų režisierių. Lygiai taip pat yra ir autorinio kino, kuris eina paviršiumi ir neužkabina.“
Pašnekovė jaučiasi atstovaujanti autoriniam kinui, o ar europietiškam, ar ne, mažiau svarbu. „Šuolį“ ji kuria su amerikiečiais ir susidūrė su iššūkiu – skirtingomis istorinėmis žiniomis.
„Daugelis dalykų jiems ne iki galo aišku, prašoma tikslumo. Suvokiau: jei noriu, kad mano filmą suprastų Amerikos publika, turiu įvesti ją į kontekstą, nes jiems visa Europa vienoda, istorija susipainiojusi. Kaip tik šiomis dienomis sprendžiu klausimą, kaip netiesmukai įžangoje su kontekstu supažindinti žiūrovą, mažiau žinantį apie mūsų šalį“, – darbo sunkumais dalijosi G. Žickytė.
Bet gal užsieniui galima sėkmingiau „parduoti“ kaip tik pasakojimus apie istorinius įvykius? Didžiulio dėmesio sulaukė jos pačios filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ apie roko grupę „Antis“, ne tik krepšinio gerbėjus sužavėjusi Mariaus Markevičiaus „Kita svajonių komanda“ apie bronzą Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojusią Lietuvos rinktinę, apie tremtį pasakojanti to paties režisieriaus juosta „Tarp pilkų debesų“.
Tiesa, pastaruosius du filmus kūrė amerikiečiai, tad jie žinojo, ką reikėtų paaiškinti. „Mūsų istorija komplikuota: buvome okupuoti, sovietai sakė, kad išvaduoti, o juk visas pasaulis kovojo su Vokietija. Aš ieškojau, kaip tai galėtų atsiskleisti per mano filmo herojų, kad nebūtų pasakojimas lyg istorijos pamoka“, – pasakojo kūrėja.
Jos teigimu, žiūrovai gerokai nustemba dokumentikoje pamatę, kas Šaltojo karo metais dėjosi už geležinės uždangos. Daugelis girdėjo, kad Vokietija padalinta, apie įvykius Čekoslovakijoje ar Varšuvoje, bet ties Lietuvos siena žinios ir baigdavosi. O kad režisierius nepradėtų gilintis į detales ir savo darbo nepaverstų pamoka, tenka gerokai paieškoti taiklaus faktų pateikimo.
Europos kinas žavi įvairove
G. Žickytės kelias į dokumentinį kiną nebuvo tiesus. Pirmiausiai ji Vilniaus universitete baigė žurnalistiką (ir net spėjo keletą metų padirbėti žurnaliste), tik paskui – studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje.
Kuo suviliojo dokumentika, kurią žiūrovai ilgus metus vertino kaip nuobodesnę, rimtesnę už vaidybinį kiną?
„Kartais atrodo, jog kuo toliau bėgi, kad tik kuo mažiau būtų žurnalistinių štampų, – nusijuokė pašnekovė. – Dar studijuodama žurnalistiką pamėgau dokumentiką įkvėpta dėstytojo Skirmanto Valiulio. Man ji pasirodė nepaprastai įdomi. Joje prisilieti prie tikro gyvenimo. Juk gyvenime – tiek daug istorijų, kam dar papildomai kurti (juokiasi).
Dar tik ruošiantis filmavimui, vienas svarbiausių dalykų yra director’s notes – režisieriaus motyvacija. „Penki režisieriai tą pačią temą perteiks skirtingai. Turi rasti, kas tavo viduje „jungiasi“, perleisti viską per save. Tai nereiškia, kad turi atspindėti savo patirtį, bet viskas turi eiti iš tavęs.
Kol nerasi, kodėl tau asmeniškai svarbu šitą istoriją papasakoti, neįpūsi gyvybės, darbas liks „negyvas“, nekels emocijų ir neturės prasmės.
Kinas yra žinutė, jis turi kažką pasakyti. Jei neini per savo širdį, nežinai, ką nori pasakyti, tai nė vieno žmogaus nepalies. Turi tarsi daryti per save, tik tuomet atsilieps tūkstančiuose. Tai yra meno stebuklas ir galia. Po filmų gaunu labai daug laiškų. Būna įdomu, kaip kiekvienas kažką kito juose atranda.“
Motyvacija – kodėl režisierius kuria filmą, kas jam duoda teisę įsibrauti į vieno ar kito žmogaus gyvenimą, perkelti jį į ekraną ir parodyti kitiems – svarbi ir dėl etinės pusės, mat reikia dažnai galvoti apie moralinius dalykus. Kūrėja filmus pavadino bendra savo ir herojaus kelione, kuri, užtrukdama daug laiko, turi turėti prasmę, ir jai reikia kartu ruoštis.
„Net negalvoju apie vaidybinį kiną. Gal dėl to, kad jo tiesiog taip gerai nepažįstu iš kūrybinės pusės ir jis man svetimas. Kol kas mane labiau traukia dokumentikos intymumas ir tas atradimo džiaugsmas, kai filmuoji ir kadre įvyksta stebuklas arba istorija pasisuka tokia linkme, apie kurią net nebuvo galvota. Net neįsivaizduojate, koks talentingas dramaturgas yra gyvenimas arba Kūrėjas, reikia tik kantrybės išlaukti bei atidumo pamatyti, – atviravo pašnekovė. – Kartais yra tas jausmas, lyg dokumentinis kinas būtų našlaitė, nes svarbesnis ir įdomesnis žmonėms vaidybinis…
Taip yra tol, kol nežino. Dabar požiūris keičiasi: ir didieji festivaliai įsileidžia, ir mūsų kino teatrai (ačiū jiems) rodo, ir žmonės, pamatę vis daugiau filmų, supranta, kad dokumentinis kinas nėra pamoka ar privalomas dalykas, kurį turi pažiūrėti, kad ką nors suprastum.
Iš tiesų tiek vaidybiniame, tiek dokumentiniame kine galioja tie patys dramaturgijos, istorijos pasakojimo principai, ir filmai arba jaudina, įkvepia, graudina ar prajuokina, arba ne, ir čia nuo žanro nepriklauso. Dokumentika prisiliečia prie realybės, joje mažiau falšo. Kartais galvoju, kad net jei susuksi prastą dokumentinį filmą, vis tiek jame kažkas bus tikra.“
G. Žickytė prisiminė filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ peržiūrą viename iš Lietuvos miestelių. Po seanso žiūrovai priekaištavo, jog plakate buvo nurodyta, kad bus rodomas dokumentinis filmas. „Turėjote parašyti, kad čia – normalus filmas, jis toks nuostabus! Būtų daugiau žmonių atėję, nežinojome, kad bus „tikras“ filmas!“ – juokdamasi prisiminė pašnekovė.
Jos žodžiais, požiūris į dokumentiką Lietuvoje labai keičiasi: „Mindaugo Survilos „Sengirė“ pasiekė visų laikų dokumentikos lankomumo rekordą – daugiau nei 60 tūkst. žmonių atėjo pasižiūrėti filmo apie mišką, kur net joks žmogus nekalba! Tai nuostabu.“
Ji paminėjo ir Arūno Matelio „Nuostabiuosius lūzerius“. Audriaus Stonio filmai jai suteikia įkvėpimo – režisierius esą taip stipriai kalba vaizdais, kad jo filmus turėtų suprasti bet kuriame žemyne.
Dokumentinį kiną pašnekovė pavadino didele Lietuvos stiprybe ir vertybe. Tai patvirtina pernai pasirodęs A. Stonio ir latvių režisierės Kristinos Briedės filmas „Laiko tiltai“ apie paveikią mūsų vizualią kalbą, kurios ne taip dažnai rasi kitų šalių filmuose.
Europietiškas kinas, pasak G. Žickytės, tuo nuostabus, kad jame justi nepaprastai didelė įvairovė – stilių, temų, jame dar išlikęs smalsumas, mes atviresni eksperimentams, įdomesnei refleksijai, esame toliau nuo komercinio kino schemų, kuriame išliekamąją vertę turinčius filmus. Kino bendruomenės skelbia statistiką, kiek įvairiose šalyse žiūrima nacionalinė produkcija, kiek – europietiška, amerikietiška, kuri neretai vertinama kaip grėsmė. Lietuvoje esą fiksuojamas aukštas europietiško ir nacionalinės produkcijos lankomumo lygis.
Reakcija – net po premjeros praėjus 4 metams
Kaip skiriasi žiūrovai įvairiose šalyse? G. Žickytei atrodo, kad tinkamai papasakotos mažos istorijos tampa universalios ir veikia globaliai.
„Vieną didžiausių nuostabų sukėlė žinutė iš Urugvajaus, kur festivalyje buvo rodomas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Žiūrovas parašė: mačiau tavo filmą, net nežinojau, kad yra tokia šalis, kad jūs turite tokią nuostabią, jaudinančią istoriją, per tavo filmą ir verkiau ir juokiausi.
Amerikiečiai yra labai entuziastingi, jiems dažnai viskas būna wow, ir net nežinai, ar tikrai wow. Didžiulį įspūdį paliko dokumentinių filmų festivalis „Hot Docs“ Toronte. Atrodo, visas miestas žino viską apie dokumentinius filmus. Kai taksistas pamatė mano dalyvio kortelę, iškart paprašė: „O, tu iš festivalio, rekomenduok, ką pažiūrėti. Galvoju apie tą ir tą filmą, ar patartum juos?“ Padavėja bare: Vakar mačiau tą ir tą filmą“. Visi reaguoja, bilietai išperkami iškart, tą pačią dieną neberasi. Būna standing queue – jei kažkas neateis į rezervuotas vietas, ilgiausios eilės prie jų nusidriekia. Auditorija labai suinteresuota, smalsi, atvira.
Aš dažniausiai lankausi festivaliuose, į juos ateina motyvuoti žiūrovai. Vokietijoje viename festivalyje esu dalyvavusi antrą kartą, žmonės sakė: „Prieš porą metų matėme tavo filmą, dabar atėjome į naują“. Italijoje buvo panašiai. Apie bendrą auditoriją spręsti sunku. Mano filmai kai kuriose šalyse buvo transliuoti ir per televizijas, negaliu įvertinti, ar suprato.
Žmonės ir laiškus rašo. Nuostabu, kiek žmonių susiranda „Facebook’e“. Paskutinį laišką apie „Meistrą ir Tatjaną“, kuris pasirodė 2014 metais, gavau gruodį. Tada galvoji: gal ne veltui sukūrei… Sunku kūrėjui – kai išleidi filmą, atsiveria tuštuma, bet žmonių reakcija ją užpildo ir nelieki kaip tuščias indas. Daug atiduodi, bet, jei sugrįžta reakcija, vėl atsiranda harmonija ir balansas.“
Rinktinė Giedrės Žickytės filmografija:
- „Aš tik svečias“ (I’m Not From Here, 2016, režisavo su čiliete Maite Alberdi, apie Alzheimeriu sergančios baskės Josebe kasdienybę Santjago senelių namuose. Šią juostą Pompidu centras atsirinko į savo auksinių filmų kolekciją. Filmas pristatytas „The New York Times“ Op-docs serijose, nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui, laimėjęs daugiau kaip 15 tarptautinių festivalių prizų)
- „Meistras ir Tatjana“ (2015, apie tragiško likimo fotomenininką Vitą Luckų, pelnė keturias „Sidabrines gerves“ kaip geriausias ilgametražis dokumentinis filmas, už režisūrą, montažą bei geriausią operatoriaus darbą, Vilniaus miesto Šv. Kristoforo apdovanojimą, Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą, rodytas daugelio prestižinių tarptautinių festivalių programose, apdovanotas keturiais tarptautiniais prizus, danų kino kritiko Tue Steeno Mullerio įtrauktas į dešimties geriausių 2015 metų dokumentinių filmų sąrašą.
- „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011, apkeliavęs daugelį tarptautinių festivalių, pelnęs geriausio Baltijos šalių dokumentinio filmo prizą)
- „Baras“ (2009, apie šviesaus atminimo menininką Artūrą Barysą, apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias TV filmas)