Dokumentinio filmo apie eutanaziją autorius Tomašas Krupa: „Gyvename galvodami, kad niekada nemirsime“
„Gyvename visuomenėje, kuri švenčia grožį, sėkmę, kuri yra sveika. Gyvename galvodami, kad niekada nemirsime. Priminti, kad čia esame laikinai – svarbu“, – sako festivalyje „Nepatogus kinas“ dokumentinį filmą apie eutanaziją „Gera mirtis“ („The Good Death“) pristatęs režisierius Tomašas Krupa.
Eutanazijos tema T. Krupa, kaip sako jis, susirado pati. Iš pagrindinės filmo herojės Janette Buttlin Tomašas gavo laišką su pasiūlymu filmuoti jos gyvenimo pabaigą. Dvejoti ar svarstyti laiko nebuvo – iki eutanazijos Janette buvo likę vos keli mėnesiai. „Montuojant filmą buvo momentų, kai reikėjo apsispręsti ką dėti į juostą, o kur jau laikas sustoti", – prisipažįsta režisierius.
Kaip kilo mintis kurti dokumentiką apie eutanaziją?
Aš esu sukūręs du filmus. Vieną apie aukštųjų mokyklų absolventus, o kitą apie eutanaziją. Galima susidaryti nuomonę, kad filmai yra labai skirtingi, tačiau man, kaip kūrėjui, atrodo priešingai. Juos sieja laisvės tema.
Pirmas filmas yra apie jauno žmogaus laisvę rinktis kaip jis toliau gyvens. O antras – kalba apie laisvę gyvenimo pabaigoje.
Eutanazijos aš specialiai neieškojau. Kaip tema ji pati mane susirado. Niekada neplanavau sukurti filmo apie mirtį. Aš apskritai manau, kad kalbėti apie mirtį yra labai sudėtinga, nes apie ją nieko nežinome. Tai, apie ką galime kalbėti yra gyvenimas.
Mane ilgai persekiojo, neramino keli klausimai, kurie yra susiję su gyvenimu ir mirtimi. Kas yra laisvė? Ar ji turi ribas? Ar ji turi būti apribojama? Dar vienas klausimas, kurį sau keliu – iki kokio lygio mes patys galime valdyti savo likimą?
Kai pradėjau šį projektą, aš ieškojau žmonių, kurie dirba darbą susijusį su mirtimi. Mąsčiau apie žmones, kurie mato gyvenimo pabaigą ir tai, kaip tai daro įtaką jų pačių gyvenimui.
Tuo metu, kai suvokiau, kad eutanazija yra labai gili ir stipri tema – kompleksiškai pasikeitė mano projektas. Supratau, kad eutanazijos tema savaime apjungia tuos klausimus apie gyvenimą, kurie mane iš esmės ir domina. Pasirinkdamas kurti filmą apie eutanaziją atsistojau ties abejonių riba, nes nežinojau ar filmas man padės atsakyti į tuos klausimus, ar man apskritai reikės baigti gilintis į šią temą ir grįžti prie pradinių projektų.
Visgi, kai apsisprendžiau kurti filmą apie eutanaziją ir pirmas dalykas, kurį padariau – 2016-aisiais sudalyvavau konferencijoje skirtoje būtent šiai temai.
Ar emociškai buvo sunku kurti šį filmą?
Tam pasiruošti neįmanoma. Kai gavome laišką iš britės ir pagrindinės filmo herojės Janette Butlin aš nesusimąsčiau apie tai, kas gali manęs laukti.
Neturėjau ir laiko svarstyti ar dėl kažko dvejoti, nes Janette parašė laišką ir pakvietė ją filmuoti likus dviems mėnesiams iki jos mirties. Ko tikrai nesitikėjau ir apie ką nebuvo nė minties, kad tapsime gerais draugais.
Kuo ta draugystė tapo artimesnė, gilesnė, tuo asmeniškai buvo sunkiau suvokti, kad ne už ilgo turėsiu su ja atsisveikinti, nes toks yra jos sprendimas.
Tai pagrindinė filmo veikėja, Janette Butlin, pati jus surado?
Konferencijoje eutanazijos tema Amsterdame aš sutikau gydytoją iš Šveicarijos, kuri žmonėms padeda numirti. Toje konferencijoje man teko matyti ne tik gydytojus, bet ir žmones, kurie kovoja už žmonių teises.
Iš pradžių maniau, kad ta gydytoja būtų puiki protagonistė ir filmą būtų galima sukurti apie ją. Ji ir pagal savo darbo pobūdį ir charakterį – aktyvistė eutanazijos įgalinime. Mes buvome susitikę papietauti ir pasiūliau jai šį projektą, tačiau ji atsisakė. Nors pietaudama ji tos minties nepaleido ir suprato, kad toks filmas galėtų būti labai paveikus. Tuomet ji man pasiūlė bendradarbiauti kitaip – ji galėtų atlikti antraeilį vaidmenį, o aš, kaip režisierius galėčiau filmuoti, stebėti pacientą, jo likimą, kuris eina link savo sprendimo – eutanazijos.
Žinoma, aš iš karto suabejojau ar atsiras žmogus, jo šeima, kuri ryžtųsi pačioje gyvenimo pabaigoje į savo gyvenimą įsileisti kameras.
Gydytoja pasakė, kad žmonėms, kurie ruošiasi numirti ir jų šeimoms išsiųs elektroninį laišką su klausimu ar jų kelionė galėtų būti filmuojama. Ji nusiuntė mano kontaktus ir filmo idėją. Po dviejų mėnesių atėjo elektroninis laiškas iš ponios Janette. Tai buvo momentas, kuris viską apvertė aukšyn kojomis.
Sunku pasakyti kaip Janette mus pati susirado, nes aš iš pradžių pats nežinojau, ko ieškau. Ji tiesiog sudėliojo viską į vietas. Pradėjome susirašinėti ir labai giliai viduje supratau, kad noriu sukurti filmą apie ją ir jos šeimos istoriją. Raumenų distrofija, kuria ji sirgo persekioja visą jos šeimą. Nuo tos ligos mirė Janett mama, ja sirgo pati Janett ir šiuo metu nuo tos pačios ligos kenčia Janett sūnus. Mirties ir eutanazijos tema jų šeimą nuolat persekiojo.
Ar vis dar palaikote ryšį su Janette šeima?
Taip, aš vis dar bendrauju su jos sūnumi. Jį labai domina, kur rodomas šis filmas. O man, kaip režisieriui, labai įdomu, kaip jos sūnui sekasi vystyti savo tyrimus. Savo namuose jis turi įsirengęs laboratoriją, kur stengiasi padėti gydytojams ne tą ligą išgydyti, bet bent jau apgydyti ar pristabdyti. Jis yra baigęs chemiją, biologiją, IT, yra dirbęs laboratorijoje.
Galbūt Janette sūnus yra vienintelis žmogus, kuris ne tik serga šia liga, bet ir turi mokslinį išsilavinimą leidžianti jam apjungti šias žinias, kad būtų imtasi priemonių, ar naujų gydymo metodų. Tame filme jo mamos gyvenimas baigiasi, o jos sūnaus gyvenimas tęsiasi. Man svarbu su juo bendrauti.
Kaip žmonės reaguoja į jūsų filmą? Eutanazija – labai nepatogi tema, ypač religingose šalyse...
Šis filmas dar tik pradeda savo kelionę. Jis buvo parodytas tik labai ribotose teritorijose – Slovakijoje, Čekijoje, JAV ir Lietuvoje.
Amerikoje, „Montgomery“ filmų festivalyje, mano filmas laimėjo geriausio dokumentinio filmo titulą. Mes stipriai dirbome, kad filmas patektų į visus įmanomus festivalius, tačiau daug kas jo neįtraukė į savo programas. Manau, kad tai galėjo būti ir dėl to, kad jie neturėjo pakankamai drąsos. Jis labai dažnai buvo atmetamas, man net pačiam pasidarė įtartina.
Kodėl yra svarbu kalbėti apie eutanaziją ir apskritai apie mirtį?
Apie gyvenimo pabaigą kalbėti yra sveika, nes ji vis tiek ateis. Tai leidžia į gyvenimą pasižiūrėti iš kitos perspektyvos. Gyvename visuomenėje, kuri švenčia grožį, sėkmę, kuri yra sveika. Gyvename galvodami, kad niekada nemirsime. Manau, kad priminti, kad čia esame laikinai yra svarbu, nes tai gali daryti įtaką įvairiausiems mūsų sprendimams. Nesu istorikas, bet iš bendro išsilavinimo žinau, kad apie tai, jog esame laikini kalbėdavo bažnyčioje. Šiais laikais esame atsiriboję nuo religijos, todėl žinojimas, priminimas, kad esame laikini taip pat dingo iš mūsų gyvenimo.
Mokyklose niekas apie tai nemoko, mokykloje niekas jūsų tam neparuoš. O šeimose vaikams dažnai irgi uždengiamos akys. Kai šeimoje įvyksta mirtis – vaikams nerodoma, nuo jų slepiama. Kalbu apie natūralią mirtį. Kai mirtis ateina, tai paveikia ir suaugusius, tuomet mes nemokame emociškai su tuo susitvarkyti. Iš esmės ji tampa ne natūraliu dalyku mūsų gyvenimuose.
Mano filmas apie eutanaziją yra tik mažas lašelis jūroje – mes turėtume kalbėti apie mirtį ir baigtį.
Ar jūs pats esate už ar prieš eutanaziją?
Aš esu labiau už nei prieš. Esu atviras šiuo klausimu. Žinoma, vienas dalykas yra išlydėti draugę Janette – emociškai tai buvo labai sunku, tačiau dar sunkiau būtų, kai tokiame pasirinkime turėčiau palaikyti savo motiną ar tėvą, nors ir nenorėčiau prieštarauti jų valiai.
Tačiau, nemanau, kad eutanazija yra vienintelis atsakymas. Šiuo metu diskusijose apie tai yra nubrėžtos dvi ribos – eutanazija arba polityvinė slauga. Lyg daugiau nebūtų galimybių rinktis. Mano galva, eutanaziją turėtume suvokti, kaip vieną iš galimybių, o ne baigtinį sprendimą.
Ją įteisinti reiktų ypatingo sunkumo atvejais – tai ir taikoma kai kuriose pasaulio šalyse. Jeigu žmogus pasirenka polityvinę slaugą ir po kurio laiko supranta, kad jam tai yra per sunku, nepakeliama – leisčiau jam pasirinkti eutanaziją. Aš kalbu apie teisę rinktis. Taip pat sutinku ir su tais, kurie kenčia iki paskutinės savo minutės, nes tai yra jų pasirinkimas.
Gyvename kitokioje visuomenėje negu buvo anksčiau, gerbiame ir priimame daugiau tikėjimų, religijų. Gerbiame ir priimame vieni kitus ir žmonių pasirinkimus. Demokratinėje visuomenėje nėra vieno tikėjimo ir jie visi toje visuomenėje yra priimami, todėl turėtume susitaikyti, kad kiekvienas turime teisę pagal savo įsitikinimus ar tikėjimą priimti ir sprendimą, kuris susijęs su gyvenimo baigtimi. Giliai tikinčiam žmogui nemanau, kad eutanazija yra TAS pasirinkimas, o tas, kuris netiki – kodėl jis turėtų kentėti? Niekas jokiam tikinčiam eutanazijos neperša. Kaip tik priešingai – tikintieji netikintiems perša mintį, kad gyvenimas mums yra duotas ir mes turime kentėti iki galo, kad ir kokia sunki ta kančia bebūtų...