Dokumentinio filmo apie Putiną autorius: „Kiekvienas yra atsakingas už tai, kas vyksta jo šalyje“

Kada supratote, jog iš turimos medžiagos galima sukurti filmą?

Viskas įvyko atvirkščiai. Iš pradžių kilo mintis sukurti filmą, o tik po to pradėjau tyrinėti archyvinę medžiagą. Suvokimas apie šio filmo būtinybę atėjo pirmiau.

Kaip jis atėjo?

Pirmą kartą šios mintys atėjo dar 2012 metais, kai šalyje buvo paskelbta žinia, jog V. Putinas nuo valdžios nenutolo. Tai buvo pateikta gana ciniška forma, provokuojančiai. Nutariau, kad apskritai reikia papasakoti, kaip V. Putinas atsidūrė valdžioje. Po karo Ukrainoje pradžios ir Krymo aneksijos supratau, kad mano pilietinė pareiga ir atsakomybė pateikti šią istoriją pačiu patikimiausiu būdu.

Galima teigti, kad noras sukurti filmą kirbėjo jau seniai. Dar tuo metu, kai prasidėjo įpėdinio istorija?

Ne, atvirkščiai, noras kilo 2012 metais pasibaigus Dmitrijaus Medvedevo kadencijai ir paaiškėjus, kad tas laikotarpis tebuvo dalis bendro V. Putino plano siekiant pakeisti Konstituciją.

Trumpai – ką norėjote pasakyti savo filmu?

Galima pasakyti ne trumpai, bet aiškiai – kiekvienas yra atsakingas už tai, kas vyksta jo šalyje.

Koks buvo jūsų asmeninis požiūris į Putiną jo politinės karjeros pradžioje?

Pirmiausiai, kaip ir pas visus – joks. Putinas nebuvo visuomenės veikėjas ir apie jį niekas nežinojo. Sujungus profesinį ir žmogišką susidomėjimą pradėjau kurti filmą. Tai buvo lyg atsakymas sau į klausimą, koks žmogus buvo paskirtas eiti prezidento pareigas.

Jūsų nuomone, kada pradėjo ryškėti Putino valdymo bruožai?

Būtent apie tai ir yra mano filmas. Tie, kas žiūrės „Putino liudininkus“ gaus atsakymą į šį klausimą. Nenoriu girtis, bet man pavyko užfiksuoti šių kardinalių pokyčių Putino valdyme pradžią ir įtaką Rusijos plėtrai.

„Putino liudininkai“ įdomiai siejasi su ankstesniu jūsų filmu apie Šiaurės Korėjos diktatūrą. Filmuose jūs kantriai stebite ir leidžiate diktatūroms pačioms save išduoti. Kokią sąsają įžvelgiate tarp šių juostų?

Jie turi atvirkštinį ryšį. Šiaurės Korėjoje žmonės jau gimsta tokioje sistemoje. Neturėdami ryšio su išoriniu pasauliu jie neturi motyvacijos kovoti su diktatūra. Rusijoje yra atvirkščiai – žmonės be didesnio pasipriešinimo atiduoda ką tik atsiradusią laisvę. Šalis, kuri tik 1991 metais, po dešimtmečių diktatūros ir bevaldystės, pasuko demokratijos keliu, staiga ima ir atiduoda dar nespėjusią įsitvirtinti laisvę. Toks yra pagrindinis skirtumas tarp šių šalių gyventojų. Tai yra didelė gėda ir beprotiškai skausminga žaizda naujos demokratiškos Rusijos kūrime.

Ar žinojote, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įvykus pirmiesiems rinkimams, gyventojai balsavo už buvusius komunistus. Atrodo, kad tai įrodo, jog žmonės bijo pokyčių.

Mano nuomone, tai, jog nepriklausomybės metu Lietuva balsavo už komunistus, kurie valdė tam tikrą laiką, padėjo šalies visuomenei tobulėti. Nors tai skamba neįprastai, bet jeigu 1996 m. antros kadencijos rinkimuose Borisas Jelcinas būtų pralaimėjęs ir komunistų atstovai ateitų į valdžią, šiandien Rusija būtų kur kas demokratiškesnė valstybė. Tokiu atveju, komunistai valdžioje daugiausiai būtų aštuonerius metus ir 2004 m. rinkimus laimėtų iškilusi stipresnė opozicinė jėga, o apie V. Putiną išvis nebūtų jokios kalbos. Aukštesnių tikslų labui kažkoks elitas pradėjo vadovauti ir kištis į demokratiškas procedūras, o tokių veiksmų padarinys ir yra tokie diktatoriai kaip V. Putinas.

Labai įdomi mintis. Neteko girdėti tokių pasvarstymų.

Įsivaizduokite, kad devyniasdešimtaisiais jūsų komunistas Mykolas Burokevičius atšauktų rinkimus ir perimtų valdžią. Bijau, kad Lietuvos likimas nebūtų pavydėtinas. Kadangi visuomenė turėjo teisę balsuoti, išrinkti norimą kandidatą ir vėliau įvertinti savo klaidas, tai galutinis sprendimas nuvedė geresniu keliu. Šiandien tai ir matome.

Ar kuriant filmą pavyko atsakyti sau pačiam į kai kuriuos klausimus? Kiek jis jums asmeniškas?

Viena yra suprasti tai asmeniškai, kita – pateikti tai filme. Aš išvadas padariau, kuriomis remdamasis ir gyvenu. Vienas svarbiausių dalykų, ką supratau – kūrėjo atsakomybė bei gebėjimas atsakyti už savo klaidas.

Ar ryžtumėtės kurti šį filmą, jei vis dar gyventumėte Rusijoje?

Žinoma, kad taip. Iš kitos pusės, tai būtų techniškai neįmanoma. Tikrai imčiausi filmo kūrimo, tik nėra aišku, ar jį pavyktų užbaigti.

Jūsų manymu, ar Vakarų publikai nepristigs politinio konteksto „Putino liudininkų“ suvokimui? Renkatės rizikingą kelią – nepateikiate ekspertų, istorikų komentarų. Žiūrovas stebi iš labai arti svarbiausias amžių sandūros Rusijos politines figūras ir turi suprasti pats, kas vyksta prieš jo akis.

„Putino liudininkai“ šiuo metu rodomas visame pasaulyje. Mane labai nustebino, kad į filmą beveik neateina rusų emigrantai. Tie, kurie ateina, sudaro 3-5 proc. visų salės žiūrovų. Manau, kad likę 97 proc. užsienio žiūrovų tą filmą supranta geriau nei patys rusai. Sakydamas rusų emigrantai ar rusai, turiu galvoje visus rusakalbius, kurie skirtingai nuo europiečių, suvokia esmę. Deja, rusams tai jau yra įprasta, buitiška ir neišeina už jų gėrio ir blogio supratimo ribų. Tuo metu vakarų publika filmą žiūri nustebusiomis ir sukrėstomis akimis.

Norite pasakyti, kad užsienio žiūrovai Rusijos nesupras?

Ne. Visa esmė, kad jie panašias istorijas yra matę, tik filmuose ar serialuose kaip „Kortų namelis“ („House of cards“, angl.). „Putino liudininkuose“ jie mato tą patį „Kortų namelį“, tik pagrindiniame vaidmenyje ne Kevin Spacey, o realūs žmonės, esantys valdžioje. Tai jiems yra neįprasta, todėl labai įdomu.

Jeigu galėtumėte, kokį klausimą užduotumėte V. Putinui?

Tai būtų ne klausimas, o jų rinkinys. Nemanau, kad jis šiuo metu galėtų į juos atsakyti.

Kas nutiktų, jei dabar nuvažiuotumėte į Rusiją?

Geras klausimas. Aš į jį atsakiau praktiškai, kai nuvažiavau į Rusiją. Netgi iš jos išvažiavau, kas man tapo malonia aplinkybe.