Dominykas Kubilius – kuriam politikui uždėtų antrankius „Faruose“ ir apie sukrėtimą: „Montuojant filmą jis mirė“
Prodiuseris ir režisierius Dominykas Kubilius kūrėjas, kuris nebijo pažvelgti į tikrovę be filtrų. Nuo dokumentinių filmų apie organų transplantaciją iki provokuojančių interneto projektų „Ant Laužo“. Apsilankęs Artur Lebedenko tinklalaidėje „Tapk geresniu“ D.Kubilius papasakojo apie socialinių tinklus kaip realybės šou, projekto „Ant Laužo“ naudą, kuriam politikui pirmam uždėtų antrankius ir šokiruojančią istoriją.
Tuštybės charizma
Prieš dešimt metų Dominykas viename interviu kalbėjo apie savo kurtus realybės šou ir tada teigė, kad talentingi žmonės išlieka ilgiau, o tie, kurie turi tik „tuštybės charizmą“, greitai dingsta.
Tinklalaidėje „Tapk geresniu“ A.Lebedenko, prisiminęs tai dabar, pastebėjo, kad šiandien tuštybės charizma gyvuoja ilgiau negu talentas ir pasidomėjo, kas nutiko?
„Perversmas įvyko tame, kad realybės šou atsirado mūsų telefonuose. Kiekvieną dieną, žiūrėdami storiukus, matome realybės šou: kaip žmogus valosi dantis, važiuoja mašina, koks geras ar blogas oras – pasakoja viską ir tai veikia, nes žmonėms žiūrėti pro rakto skylutę nuo amžių amžinųjų yra labai įdomu. Nesvarbu, ką tu ten veiktum – nosį krapštytum ar tylėtum, tai yra įdomu. Socialiniai tinklai tai ir yra žiūrėjimas pro rakto skylutę į kito žmogaus gyvenimą“, – tinklalaidėje „Tapk geresniu“ pasakojo D.Kubilius.
Dominykas atkreipė dėmesį, kad vidutinybė gali iškilti savo pastangomis, o talentingi žmonės dažnai turi daug vidinių iššūkių, kuriuos reikia padėti sutramdyti
„Galimybė tuštiems, mažiau charizmatiškiems žmonėms būti dėmesio centre yra per savo buitinį gyvenimą, ten dėmesį jie ir susirenka. Talentams reikia padėti, o vidutinybės ir pačios prasimuša. Talentams, kad ir kokie jie bebūtų, reikia padėti, bet kokiame žanre – realybės šou, muzikinis šou, nesvarbu. Jeigu tu pamatai jauną, talentingą žmogų, jam reikia padėti, nes talentingas žmogus turi daug demonų savyje: nuo mūzos nebuvimo viduje, noro ar nenoro, nuotaikų kaitos, didžiausia jausmų ir emocijų paletė, kurią jam reikia suvaldyti ir padėti įstatyti į vėžes tam tikrais gyvenimo momentais. Vidutinybės ką daro – dirba darbą, nes žino, kad nėra kito kelio prasimušti, talento nėra, reiškia, reikia dirbti. O talentai – jie nedirba, juos reikia versti dirbti. Jeigu kalbėtume apie socialinius tinklus, ten yra daug talentingų žmonių – nereikėtų visų suvienodinti ir sakyti, kad visi vidutinybės. Bet jeigu kalbėtume apie netalentingus žmones, tai jie dirba – trisdešimt storiukų per dieną“, – kalbėjo jis.
Jis taip pat pridūrė, kad anksčiau sėkmė priklausė nuo talento, o dabar nuo galimybės būti matomu internete
„Anksčiau televizija, teatras ar bet koks vaizduojamasis menas reikalavo charizmos ir kažkokių neeilinių sugebėjimų, kad tu būtum po rampų šviesa, o dabar savo rampų šviesą pasistatei ir varyk“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Dominyko projektas „Ant laužo“
Dominykas Kubilius internete kuria projektą „Ant Laužo“, kuriame pateikiamas aštrus, provokuojantis turinys apie socialinių tinklų fenomenus, konfliktus ir „viešą deginimą“.
Tinklalaidėje Arturas perskaitė vieno klausytojo klausimą, kuriame teigiama, kad viešas deginimas dažniausiai yra minios manipuliacija – nesvarbu, sąmoninga ar ne. Jis paklausė, kokią naudą pats Dominykas gauna iš savo projekto.
Dominykas atsakė, kad projektas „Ant Laužo“ teikia tiek finansinę, tiek socialinę naudą.
„Kiekvienas mes darom tai, kas mums asmeniškai naudinga. Galim kalbėti apie labai šviesius dalykus ir visa kita, bet, be abejo, visada pagalvojame apie save. Savanorystė tokia galima kokius metus, paskui atsiranda visai kiti dalykai ir stimulų atsiranda visai kitokių. Lygiai taip pat yra ir pas mane. Kad tai yra verslas, tai nepasakyčiau, bet gal tai taps verslu. Aš negaliu leisti savo pinigų studijai, žmonėms, dirbantiems už kadro, nes tada ta savanorystė baigtųsi po mėnesio. Kiekvienas kūrėjas, kad ir ką jis bedarytų, dirba darbą, ir už tą darbą jis turi gauti atlygį. Aš sulaukiu daug tokių komentarų "kodėl ne visas turinys nemokamas?“ O kodėl mes viską turime daryti už dyką? Yra ir kita problema – daug kam atrodo, kad sėdėti „YouTube“ ar televizijoje išvis nėra darbas“, – „Tapk geresniu“ pasakojo D.Kubilius.
Tiesa, jis pastebėjo, kad vienas iš stimulų kiekvienam viešam kūrėjai – yra žinomumas.
„Naudą mes galime matyti visokią: viena, kad atsipirktų studija ir tu visiškai nesėstum į minusą, antra yra pats dėmesys ir žinomumas. Kiekvienas, sėdintis prieš kamerą, siekia šios naudos, nes jei nesiektų – nesėdėtų. Visi, kurie eina į kadrą, yra truputį su didesniu dėmesio troškimu negu visi kiti“, – aiškino jis.
Realybės šou apie politikus
„Tapk geresniu“ tinklalaidėje Arturas pasidomėjo, jei Dominykas kurtų alternatyvą realybės šou „Farams“ apie politikus, kuriam politikui jis pirmam uždėtų antrankius.
Dominykas nesudvejodamas atsakė, kam ir kodėl: „Žemaitaičiui iškart. Aš jį miniu, nors sau esu pasakęs, kad išvis neminėt, nes jis man yra tuščia vieta. Tai yra žmogus, pažeidęs viską, ką tik įmanoma. Jis meluoja kiekvieną dieną, esu suskaičiavęs – lygiai po 12 įrašų per dieną socialiniuose tinkluose. Gali būti, kad ne jis pats tai rašo, o sėdi komanda. nes neįmanoma sugalvoti ir parašyti 12 įrašų per dieną. Pavyzdžiui, pusė jų yra reaguojantys – iškart į tam tikras situacijas, traukiant archyvinius dalykus.“
Filmas apie organų transplantaciją
D.Kubilius kuria dokumentika apie organų transplantaciją ir pasidalijo šokiruojančia istorija, kuomet filmo herojus numirė.
„Kūrėme filmų serija apie organų transplantaciją – donorystę. Labai įdomus projektas ir tikiuosi, kad mes jį dar darysime. Dariau realybės šou operacinėje, operatoriai filmavo po 24–32 valandas neišeidami iš operacinės pakaitomis: vieni sėdi koridoriuje, kiti įeina, taip ir dirbom. Potyris neeilinis. Matyti, kaip žmogus prisikelia antram gyvenimui su nauju organu, man yra gyvenimo topas, ką galėjau pamatyti savo akimis. Mes tą žmogų sekdavome, filmavome antrą etapą: pirmiausia operacija, tada grįždavome pas jį po mėnesio, po to vėl po mėnesio. Tačiau istorija baigėsi liūdnai. Žmogui persodino kepenis ir jis mums montuojant filmą mirė.
Dominykas neslėpė, kad kilo abejonių, ar filmą verta leisti į viešumą. Tačiau kai jis pasirodė, suprato, kad sprendimas buvo teisingas, nes tai neatsiejama mūsų gyvenimo realybė.
„Buvau dilemoje, kalbėjau ir su transplantacijos biuru, galvojau, kaip jie pasakys, taip ir bus. O jie sako: „Ne, Dominykai, tu kūrėjas, tu daryk kaip nori.“ Daug kalbėjome ir su komanda, bet mes parodėme, atsiklausėme ir giminių, ar galime minėti, kad tas žmogus mirė. Jie davė sutikimą, davė net savo interviu. Tada aš pagalvojau, kad gerai, jog mes tą padarėme. Transplantacijos biuro vadovė man pasakė: „Dominykai, medicina yra toks dalykas – čia žmonės miršta." Neteisybė yra rodyti visada tik sėkmingas istorijas, nes realiame gyvenime taip nėra. Žmonės miršta ir nuo apendicito“, – aiškino jis.
Visą tinklalaidę su Dominyku Kubilium žiūrėkite čia: