Dominykas Vaitiekūnas: iš svajonių kapinių – į svajonių miestą

Dominykai, mokaisi Londone, tačiau vis grįžti į Lietuvą. Kas tave taip traukia atgal?

Iš tiesų Londone lankausi labai dažnai, bet mano namai kol kas yra mano svajonių mieste – Vilniuje, tad grįžtu namo. O Londone jau metus mokausi miuziklo dainavimo pas profesorių Dereką Barnesą. Tol, kol turiu draugų, priimančių pamiegoti ant sofos, kol turiu įgūdžių susitepti sumuštinį, pabūti biednu studentu ir finansiškai tai nėra taip skausminga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet Vilnius – mano širdies draugas ir šitų santykių kol kas neketinu nutraukti. Šiuo metu čia atidariau kūrybos namus „Geri žmonės“. Kol kas tai panašiau į kūrybinį kabinetą, bet jaučiu, kad jis išaugs, nes komanda didėja, idėjų netrūksta. Rengiame du muzikinius projektus, vienas iš jų miuzikliškas ir lyriškas, o kitas su daug šokių muzikos ritmų, labai ambicingas ir turėtų pasirodyti antroje metų pusėje. Kuriu jį jau pusantrų metų ir nekantrauju parodyti.

Kaip susipažinai su mokytoju, dėl kurio dabar taip dažnai skraidai į svetimą šalį?

Su Dereku susipažinome Vilniuje, kai statėme miuziklą „Rent“, nes mokytojas buvo pakviestas tapti muzikiniu vadovu, o aš įveikęs atranką gavau vaidmenį. Visas kolektyvas pajuto, kad šitas žmogus turi ne tik vandenyną žinių, bet ir tiek šviesos, kad jeigu teatre būtų dingusi elektra, jis būtų galėjęs visą teatrą, o gal net miestą apšviesti. Derekas geba paaiškinti ir padėti įsisavinti miuziklo dainavimo stilistikos elementus, kurie nuo klasikinio dainavimo techniškai skiriasi. Lietuvoje tokios mokyklos neturime, bet, labai tikiuosi, turėsime. Derekas akcentuoja pagarbą savo balsui, kad ir koks jis būtų. Kartais šie psichologiniai niuansai ištaiso daug dainavimo klaidų. Pats svarbiausias dalykas, kuris man, kaip aktoriui, labai artimas, – gyvenimiškos tiesos balse paieška. Kitaip tariant, mokymasis dainuoti natūraliai ir turėti ne tik gražų, bet ir paveikų balsą.

Labai džiaugiuosi, kad Dereką atranda vis daugiau žmonių. Jis labai myli Lietuvą ir noriai čia atvažiuoja dėstyti. O šį šeštadienį diriguos Vilniuje miuziklui „Čikaga“, kuriame aš taip pat vaidinsiu. Vaidinsiu Poną Celofaną – žmogų, kurio niekas nepastebi. Jis – serviso darbuotojas Eimosas Hartas, paprastas žmogelis iš garažo. Jo žmona nudėjo savo meilužį, sėda į kalėjimą ir tuo mano vargšu personažu manipuliuoja, kiek tik gali. Smagus pastatymas.

Liūdna, kad Lietuvoje menkai kalbame apie emocinę sveikatą, o jeigu kalbame, tai kaip apie dalyką, kurio reikia gėdytis. Kažkodėl mums ne gėda kreiptis į odontologą, kai skauda dantį, o kai skaudą širdį arba pečius užgriūna sudėtingi klausimai, ima atrodyti, kad „reikia nekreipti dėmesio“, „nesinervinti“ ir „viskas bus gerai“.

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose dalijiesi nuotraukomis iš įvairiausių pasaulio kampelių. Londonas, Italija, Malta...

Kaip paprasta klaidinti žmones. Kai per savaitę prisidarai krūvą gražių nuotraukų, bet jas į internetą keli dvi ar tris savaites, susidaro iliuzija, kad nieko neveiki, tik keliauji. Gerai būtų. Praėjusiais metais nebuvau išvykęs atostogų, nes visus atostoginius išleidau mokslams Londone, laisvesnes dienas užsidarydavau kurti savo projektų. Šiemet sausį grįžau iš Londono, ten lyja, čia lyja, atrodo, saulės nemačiau nuo pradinių klasių, praeiti metai man buvo gana sudėtingi, tad nusprendžiau, kad per Velykas reikia kur nors nešdintis atostogauti. Man gyvenimas yra judėjimas visomis prasmėmis. Eiti, važiuoti, bėgti. Kartais tas geografinis vietos keitimas leidžia jaustis ne tik gyvam, bet ir geriau save girdėti, kai nespaudžia įprasta buitis ir galima palikti savo kasdienius vaidmenis. Labai džiaugiuosi, kai aplinkybės leidžia tai daryti. Vasarą vesiu vestuves Maljorkoje, spalį keliausime su lietuvišku miuziklu „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ vaidinti į JAV, tad laukia judrūs metai. Tikiuosi, pavyks prisidurti dar kokį savaitgalį ir be darbų.

Neseniai prisipažinai, kad atradai psichoterapiją.

Taip, jau dvylika mėnesių. 2017-ieji man buvo daugybės pabaigų metai, kilo ne vienas klausimas, kaip dabar gyventi ir spręsti susiklosčiusias tiek profesines, tiek asmenines situacijas, tad radau nuostabią psichoterapeutę, ji man padėjo į tuos klausimus atsakyti. Situacijos išsisprendė, kai kurie klausimai rado atsakymus, bet terapines konsultacijas nusprendžiau tęsti, nes pajutau, kaip tai palengvina mano gyvenimą ir padeda pažinti save, mokytis pasitikėti ne tik protu, bet ir savo jausmais.

Man labai liūdna, kad Lietuvoje menkai kalbame apie emocinę sveikatą, o jeigu kalbame, tai kaip apie dalyką, kurio reikia gėdytis. Kažkodėl mums ne gėda kreiptis į odontologą, kai skauda dantį, o kai skaudą širdį arba pečius užgriūna sudėtingi klausimai, ima atrodyti, kad „reikia nekreipti dėmesio“, „nesinervinti“ ir „viskas bus gerai“. Tai žalingas požiūris, kuris moko meluoti sau ir sušluoti dulkes po kilimėliu, užuot ėmus ir susitvarkius iš tikrųjų. Aš tikiuosi, kad emocine sveikata imsime rūpintis taip, kaip rūpinamės fizine, nes turėti šviesią galvą yra ne mažiau svarbu, nei turėti sveikas rankas. Lankyti terapiją buvo vienas iš geriausių mano praeitų metų sprendimų, kaip ir mokslai Londone, – juose taip pat labai daug terapinių momentų.

Turi Londone kampelį, kur tau patinka leisti laiką?

Kartą Kovent Gardene atsitiktinai užėjau išgerti kavos į akį patraukusią kavinukę. Kitą dieną ten taip pat apsilankiau ir supratau, kad tai teatro kavinė ir vadinasi „Arts“. Prisiminiau, kad gimtajame Panevėžyje visada kiurksodavau teatro kavinėje „Menas“. Dabar Londone į tą vietą užeinu išgerti kavos, išsitraukiu kompiuterį ir dirbu „lietuviškus“ darbus, pro ūsą šypsodamasis, kaip gyvenime keičiasi formos, bet pavadinimai lieka tie patys. Londonas labai įvairus miestas – jame galima rasti visko, ypač – vienatvės.

Vienas sutiktas londonietis tą miestą pavadino svajonių kapinėmis – daugelis čia atvažiuoja turėdami svajonių, jas palaidoja ir išvažiuoja. Toks apibrėžimas labai siauras dideliam miestui, bet man visgi pasirodė prasmingas. Aš irgi ten dažnai nuvykstu turėdamas kokią nors moralinę dilemą ar klausimą ir ten ką nors palaidoju. Bet tos mirtys dažnai būna į naudą ir gyvenimą padaro šviesesnį.

Kodėl visai neseniai nusprendei keliauti vienas į Maltą? Tai kažkaip susiję su tavo dabartine emocine būsena?

Susidėjo daug ženklų. Aš visada maniau, kad Malta – nyki ir nuobodi kaip sovietinių daugiabučių kvartalas. Norėjau vykti į Maroką, bet taip išėjo, kad išvažiavau į Maltą. Visų pirma ieškojau, kaip pasiekti Siciliją, nes iš Lietuvos nebeliko tiesioginių skrydžių, o aš nusprendžiau aplankyti draugę, gyvenančią Palerme. Ir man ne vienas žmogus pradėjo kiauksėti: „Varyk į Maltą.“ Aš galvojau: „Eikit jūs su ta savo Malta.“ Visi draugai, kurie turėjo vykti su manimi į Maroką, galiausiai negalėjo ištrūkti iš darbo, o kai pakviečiau vieną draugę važiuoti kartu, pasakė, jog jos trisdešimtmetis ir jeigu aš išvyksiu tą savaitgalį, gausiu galvon.

Kad išvengčiau smurto, pasilikau planuotą savaitgalį Vilniuje, Marokas nuplaukė, aš atsidariau kompiuterį pažiūrėti, kur kitą rytą po jubiliejaus įmanoma nuskristi. Skrydis pusę dešimtos ryto buvo į Maltą. Supratau, kad nuo tos šalies nepabėgsiu, juolab kad nuo jos iki Sicilijos atstumas – kaip nuo Vilniaus iki Panevėžio.

Ten išties buvo taip nyku?

Priešingai! Ir kelionė buvo pilna nuotykių, ir šalis patiko. Ji labai patogi keliaujantiems po vieną, nes į bet kurį salos kraštą gali nuvykti per dvi valandas, viskas ranka pasiekiama, maltiečiai puikiai kalba angliškai, o sumąstyti, ką nuveikti, tikrai nebuvo problema. Viešasis transportas „pjauna grybą“, bet tinklas plačiai išvystytas ir už pusantro euro nuvažiuoji į vieną pusę pažiūrėti lūženų, už tą pačią kainą – į kitą pusę pažiūrėti kitų lūženų. Aišku, juokauju. Kai kurios lūženos žavingos ir stūkso saloje kelis tūkstančius metų. Jos senesnės už Egipto piramides.

Be to, labai įdomi Maltos urbanistinė sandara. Ši valstybė sudaryta iš mažų miestelių. Nors tai, kaip išskiriami tie miestukai, man atrodo tas pats, kas vadinti Vilniaus Pašilaičius ir Šeškinę dviem skirtingais miestais.

Viešėdamas Maltoje sutikau vieną lietuvių profesorių, labai įdomų žmogų. Jis man daug papasakojo apie darbą pasaulio universitetuose, apie gyvenimą Maltoje, parodė, kur prabangiame rajone skina dilgeles salotoms, kur auga anyžiai, ir pasiūlė jais išsitrinti rankas, nes labai kvepia. Taip pat užlipom ant skardžio ir jis iš kuprinėje turimų stiklinių taurių pavaišino mane maltietišku vynu. Galiausiai išsiaiškinome, kad esame gyvenę toje pačioje laiptinėje ir net tame pačiame aukšte Panevėžyje. Tiesa, tik skirtingu metu.

O vieną dieną keliavau aplink salą su italų kilmės Londono bankininku, kuris žinojo, kas buvo Vytautas Didysis. Tik nežinojo, kad jo karūną nukniackino Lenkijoje. Aš jam su malonumu papasakojau. Vyras net žinojo, kuri Trakų pilies dalis yra autentiška. Patyriau ir daugiau visokių nuotykių, juos aprašiau užrašų knygelėje ir, sakiau, įdėsiu į savo knygą apie gyvenimo įdomybes.

Iš Maltos patraukei į Siciliją ir prisipažįsti, kad tai buvo tarsi svajonės išsipildymas.

Išsipildė svajonė pamatyti draugę, kurią pažįstu 17 metų. Ji – žmogus, kuris nutupia vis kitame pasaulio krašte. Pastarąjį kartą buvome matęsi Gruzijoje prieš šešerius metus. Sicilijoje manęs laukė saulėtas savaitgalis su pigiomis skaniomis picomis, vakarėliais ir labai smagia draugija. Gera, kai žmogaus nematai daug metų, – keičiatės, bet galit kalbėtis, lyg matėtės vakar. Mano draugė gyvena be skalbimo mašinos ir interneto. Drabužius teko skalbti balkone, bet buvo labai smagu, nes jausmas kaip paauglystėje, kai su suplyšusiais džinsais tranzuodavome po Lietuvą, neturėjome nei pinigų, nei interneto savo telefonuose, bet turėjome turtingą draugiją šalia.