Dominykas Vaitiekūnas: „Pildyti reikia ne kitų žmonių, o savo lūkesčius“

Jeigu tavęs nežinančiam žmogui reikėtų paaiškinti ir pristatyti, kas yra Dominykas Vaitiekūnas, ką jam papasakotum? 

Tai toks jaunas žmogus gyvenantis Lietuvoje, Vilniuje, karštai ir kartais naiviai mylintis šį miestą ir  šią šalį. Tai žmogus mėgstantis muziką, kiną, sceną ir šiaip visą meną, sąžiningus ir atvirus žmones. Tai žmogus, kuris dirba įvairiausius scenos darbus: dainuoja ir vizgina uodegą poproko grupėje, vaidina, veda televizijos laidą, filmuoja pokalbius apie gyvenimo prasmę (su vaikais), veda renginius ir stengiasi iš visų savo darbų pasisemti įdomių minčių ir pažinčių. Žmogus, kuris bando kasdien keistis, neleisti užsitrūnyti mintims ir idėjoms. Dar reiktų pridėti, kad kartais šis žmogus nori žinoti ir išmanyti šitą gyvenimą ir susijaudina, kai ko nors nežino ar nesupranta. 

Ko nemėgsta Dominykas Vaitiekūnas?

Siaubingai nemėgstu moralizavimo, žmonių (ir savo paties) visažinystės išraiškų ir kitų nemalonių savigynos pratimų. Pačiu įdomiausiu visatos kūriniu laikau žmogų ir tikiu, kad gyvenime pirmiausia reikia remtis faktais ir vadovautis sveiku protu, o ne tradicijomis, tėvų ir senelių perduotomis nuostatomis, maldaknygėmis ir burtais.

Ko palinkėtum Dominykui Vaitiekūnui?

Palinkėčiau Dominykui mažiau norėti išmanyti, mažiau jaudintis ir dažniau visai be jokio reikalo išeiti pasivaikščioti.

Esi grupės „Liūdni slibinai“ narys, televizijos projektų dalyvis ir vedėjas, filmuojiesi, vaidini Keistuolių teatro miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ ar kada dėliojaisi veiklų prioritetus?

Na, čia kaip tėvams savi vaikai – nė vieno savo darbo neišskirčiau kaip „labiausiai“ patinkančio. Jeigu kažkuris iš jų man nepatiktų – tikrai su juo nedraugaučiau. O kiekvienas darbas yra kitoks: vienas – labiau išdykęs, kitas per daug rimtas, trečias – kaprizingas, ketvirtas dažnai serga, bet visi savaip artimi. 

Trumpam pabėgti nuo darbų geriausiai padeda pokalbiai su žmonėmis, kultūra, literatūra ir bėgimas su žaliais sportbačiais per parką.

Ar nepasiklysti tarp savo darbų? Ar turi laisvo laiko, ką tuomet veikia Dominykas Vaitiekūnas? 

Trumpam pabėgti nuo darbų geriausiai padeda pokalbiai su žmonėmis, kultūra, literatūra ir bėgimas su žaliais sportbačiais per parką. Na, dirbant laisvai samdomo scenos darbuotojo darbą, kartais nelengva susiderinti patogią, racionalią ir dvasinį bei fizinį režimą palaikančią dienotvarkę. Nuolat tenka derintis prie kitų, nes dirbu komandinį darbą. Stengiuosi bent du kartus per metus išvykti iš Lietuvos. Šiais metais pavyko keturis! O šiaip dažniausiai mėnesiui į priekį elektroniniame langelyje užbraukiu menamu raudonu tušinuku keletą „atsipūstadienių“ ir tomis dienomis jokių darbų neimu. 

Kaip galvoji, kokia yra aktoriaus pagrindinė siekiamybė?

Dažniausiai būna parodyti, pagirdyti ir pamaitinti savo ego. Visa laimė, teatre yra režisieriai, kurie tą ego pakreipia savo ego naudinga linkme. O kai visų ego susijungia, sukonfliktuoja, sukibirkščiuoja, tai žiūrėk kartais ir visai neblogas spektaklis gimsta. 

Kas yra aktorius ir ar aktorius yra Dominykas Vaitiekūnas?

Labai nemėgstu visokių apibrėžimų, nes jie riboja ir kirbina savo vidų konfliktuoti. Kalbant apie žodį „aktorius“, mano galva, aktorius yra tas žmogus, kuris apsimetinėja, vieni apsimetinėja meniniais tikslais, kiti ne tokiais tauriais. Kuo išradingiau žmogus apsimetinėja, kuo daugiau vaizduotės ir išmonės panaudoja, tuo tas aktorius įdomiau atrodo. Aš stengiuosi apsimetinėti meniniais tikslais, o nemeniniais bandau visai neapsimetinėti. Ar aš aktorius?
 
Ką šiandien tau reiškia teatras? 

Veiksmas ar reiškinys, kurį įdomu stebėti.  Tiksliau, turėtų būti įdomu stebėti.
 
Baigei aktoriaus-renginių vedėjų kursą, tačiau teatro scenoje tavęs nedaug, kodėl? Norėtum, kad būtų kitaip?

Iš Vilniaus išvykti niekur nenorėjau, o pasibaigus studijoms įdomių pasiūlymų teatre nesusilaukiau. Čia viena medalio pusė, bet priežastys yra sudėtinės ir vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Bet skųstis neturiu ko – savo darbuose aš visada randu, kur pritaikyti įgūdžius ir žinias įgytas akademijoje.  Svarbiausia, kad darbas būtų tau pačiam įdomus, o man mano darbai tokie ir yra.

Bet pildyk tu nepildęs tų lūkesčių - realybė yra tokia, kokia yra.

Ar nesijauti neišpildęs savo kurso vadovo Vlado Bagdono lūkesčių ne kaip renginių vedėjo, bet kaip aktoriaus? 

Manau, pildyti reikia ne kitų žmonių, o savo lūkesčius, tad taip nesijaučiu. Bet pildyk tu nepildęs tų lūkesčių - realybė yra tokia, kokia yra. Ir dėstytojai mūsų niekada nebuvo užliūliavę gražiomis pasakomis apie darbą teatre. Jau pirmuose kursuose supratom, kad reikės kažkaip kabintis į gyvenimą patiems, niekas ant lėkštutės darbo padėjęs neatneš.  Gali sėdėti ir verkti, kad neturi darbo teatre arba gali reaguoti į realybę ir gyventi gyvenimą toliau, bandyti save kitose sferose.

Kokiame spektaklyje tave vis dar galima pamatyti pagrindiniame vaidmenyje? 

Keistuolių teatro A.L Webber‘io ir T, Rice‘o miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“. Spektaklį pradėjau repetuoti po pirmo kurso, o premjera įvyko, kai buvau antrakursis. Tai pirmasis mano spektaklis už akademijos ribų, toks tarsi simbolinis žingsnis į tikro teatro sceną, į didesnę sceną. Jis mano dūšioje ir liko tokiu simboliu. Be to man patinka miuziklas, o ir Juozapo istorija yra graži ir pozityvi. 

Jeigu paklaustumėte, kas man yra televizija – tai vieta, kur aš dirbu, kur bendrauju su žmonėmis. Tam tikra vieta socializuotis, save išbandyti, perduoti žinią, užsidirbi pragyvenimui ir vieta būti matomam. 

Kuo tave traukia televizija?

Televizija – labai plati sąvoka. Pati savaime manęs ji netraukia. Mane domina konkretūs darbai, projektai, iššūkiai. Jeigu paklaustumėte, kas man yra televizija – tai vieta, kur aš dirbu, kur bendrauju su žmonėmis. Tam tikra vieta socializuotis, save išbandyti, perduoti žinią, užsidirbi pragyvenimui ir vieta būti matomam. 

Ar gauni komentarų iš savo kolegų, kad teatro sceną iškeitei į televiziją? 

Jeigu būtų kas nors atėję ir pasakę: „Rinkis: arba teatras, arba televizija“ tai gal ir būčiau, ką nors iškeitęs, bet niekas neatėjo ir nieko į nieką keisti nepasiūlė. Gyvenime viskas vyksta ne taip primityviai. Tokio komentaro iš kolegų negirdėjau, o jeigu ir išgirsčiau, tai matyt nusijuokčiau.

Kokį geriausią patarimą esi gavęs? 

„Žiūrėk paprasčiau“.

Kaip galvoji, kokį žmogų galima vadinti, tokį, kuriam pasisekė gyvenime? Ar tau pasisekė? 

Manau, žmogui pasisekė, jeigu jam yra įdomu gyventi, jis gerai jaučiasi. Man gyventi įdomu, turiu daugybę įdomių darbų, sutinku įdomių, jautrių ir atvirų žmonių ir jaučiuosi gerai. Manau, kad man pasisekė. Ir milijonai blogų dalykų man nėra atsitikę. O dar tūkstančiai įdomių dalykų mano nepatirti, neišbandyti, neįgyvendinti. Tikiuosi bent dalį iš jų spėsiu padaryti.