Donalda Meiželytė: „Kai sutiksiu žmogų, su kuriuo man bus gera ir smagu, tai visko gali būti, – net ir vestuvės“

Su tavimi susitikti nėra paprasta. Kokiais reikalais užpildyta dienotvarkė?

Po letarginio pavasario žybtelėjo visokios veiklos, įtariu, ji baigsis tik lapkričio mėnesį. Su grupe „Vairas“ skridome pasisvečiuoti pas lietuvius į ūkanotąjį Albioną. Paskui sugalvojau, kad reikia susigrąžinti prarastus žurnalistikos įgūdžius ir padirbėjau redaktore kuriant vasarinį televizijos projektą „Geriausia draugė“. Dalyvėms buvo džiugi staigmena, kai jas lydėjau į grožio kliniką, visur talkinau, net ėmiau interviu. 

Labai jaudinausi, ruošiausi ir štai antrą kartą gyvenime tapau mama! Kas gali būti gražiau, kaip įsipareigoti globoti mažą žmogutį.

Šiuo metu su filmavimo grupe važiuojame per Lietuvą – kuriame pamokančią, šalies grožį atskleidžiančią laidą „Gyvenu čia“. O kur dar savaitgalio koncertai Muzikiniame kelte, Joninėse, įmonių ir šeimų šventėse. 

Na, o pati džiugiausia naujiena – tapau savo dukterėčios Marcelės krikšto motina! Labai jaudinausi, ruošiausi ir štai antrą kartą gyvenime tapau mama! Kas gali būti gražiau, kaip įsipareigoti globoti mažą žmogutį. Būsiu gera krikšto mama, duosiu Marcelei daug dovanų, vesiuosi į kiną ir daug daug pasakosiu apie gyvenimo negandas. Ne ne, juokauju – apie meilę gyvenimui ir džiaugsmą.

Tavoji Juta jau didelė…

Vasarą galiu laisviau migruoti, nes dukra, kaip pati sako, jau yra suaugusi – jai septyniolika metų. Jutai liko paskutinė gimnazijos klasė, bet ji jaučiasi brandžia asmenybe. Domisi fotografija, dalyvavo fotografų, modelių ir vizažistų stovykloje, ten buvo jauniausia iš visų. Tačiau dar neapsisprendė, kur norėtų studijuoti, kokios profesijos pagrindus įgyti. Dukros mokslo pasiekimų viešai neaptarsiu, ji tikrai ne dešimtukininkė, ir aš tuo net džiaugiuosi. Mudvi ne kartą esame diskutavusios apie laimę, aukštąjį mokslą, beverčius diplomus, prarastus metus studijuojant tai, ko gyvenime nepanaudosi, tik tam, kad turėtum aukštąjį. Gal dėl to, kad namuose niekada net nekvepėjo muštru ar draudimais, ji auga savarankišku, laisvu, geru žmogumi.

O tavo didžioji aistra ir toliau lieka dainavimas?

Po Seime praleistų metų pasiėmiau gitarą, kažkokiais stebuklingais būdais suderinau pagal internete rastą programėlę, įsipyliau taurę raudonojo vyno ir iš tos laimės, kad grįžau į mirtingo žmogaus gyvenimą, prikūriau dainų. Vieną – „Lietuvis ir kiauliena“ – sukūriau pažiūrėjusi Oskaro Koršunovo „Išvarymą“ ir po viešnagės Jungtinėje Karalystėje, antra – apie lietuvių pomėgį švęsti butuose, kur nėra garso izoliacijos ir toks vaizdas, kad kaimynai baliauninkai dainuoja tavo virtuvėje. Trečia – apie meilę. 

Kaip su meilės reikalais? Buvo pasirodę užuominų, kad turi draugą, šią vasarą žadate tuoktis... 

Labai džiaugiuosi, kad pasaulyje egzistuoja šis jausmas. Be meilės taptume visiški egoistai. Na, o dėl mano draugo ar vestuvių tai žinios buvo kiek paankstintos. Taip, aš planuoju vestuves, bet... kitiems. Mano darbas toks. Ar norėčiau savų? Labai! Neseniai buvau keliose tokiose smagiose – iki ryto šokome, dainavome, vaidinome ir linksminomės taip, kad ir po savaitės prisiminus veide atsiranda šypsena.

Taip, aš planuoju vestuves, bet... kitiems. Mano darbas toks. Ar norėčiau savų? Labai!

Atrodytų, kad, nuolat rūpinantis svetimomis vestuvėmis, savų gali ir nebesinorėti... 

Kai sutiksiu žmogų, su kuriuo man bus gera ir smagu taip, kad hormonų audra net trinktelės per smegenis, tai visko gali būti, – net ir vestuvės. Vakaro programą palikčiau dėlioti draugams renginių organizatoriams, o pati nė piršto nepajudinčiau (juokiasi). 
 
Tarp svetimų švenčių rasi kada vasarą atsikvėpti? 

Kokių nors ypatingų kelionių dabar neplanuoju, nes kai šilta – ir Lietuvoje labai gera, o lapkričio mėnesį su draugais organizuojame išvyką į Majamį ir kruizą po Karibų jūrą, nes tuo metu Lietuvoje dažniausiai dar nėra sniego, būna darganota – norisi kur nors šilčiau pabūti. 

Vasarą visur spėti sunku. O norint paatostogauti pirma reikia padirbėti. Pažiūrėjusi į savo didįjį kalendorių ir pamačiusi laisvų šiokiadienių, net atsipučiu. Juos skiriu kaimo darbams – ilsiuosi sukdama medų, lesindama paukščius ir skabydama agurkus. 

Jau darbavausi pas savo bičiulį ūkininką Eugenijų Skrebę Šmotiškio kaime ir turiu šviežio medaus. Vasarą tarp dūzgiančių bitučių bus ir geriausias poilsis, ir vaistas, ir nauda.

Nežinojau, kad esi tokia ūkiška!

Galėčiau atidaryti net ūkinių prekių parduotuvę (juokiasi). Kiekvienas žmogus privalo būti ūkiškas. Na, o aš viena laikau visus namų kampus, tad man priveržti atsipalaidavusius kėdžių varžtus ar įsukti lemputę tikrai nesudėtinga. Dabar namuose reikia alyva sutepti durų vyrius, nes cypia ir erzina.