Donalda Meiželytė: „Metas pabūti visur lendančia ir viskuo besidominčia tetute“

Donalda, kaip šiandien gyvenate?

Gyvenu gerai. Prasidėjęs toks savotiškai naujas etapas, nes pirmą kartą gyvenu viena. Dukra Juta studijuoja Londone. Tad ant kaitlentės nebėra net keptuvės. Anksčiau Juta vis ką nors gamindavo, eksperimentuodavo, o aš visuomet buvau ta laimingoji ragautoja. Baigėsi tos katino dienos (juokiasi). Su tuo vienišės gyvenimu atsirado ir daugiau laiko visuomeninei veiklai, skaitymui ir diskusijoms feisbuke. O ką? Pats metas pabūti visur lendančia ir viskuo besidominčia tetute.

Tad, atsiradus daugiau laisvo laiko, su dukterėčia nusprendėte dalyvauti LRT muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“. Kaip sekasi?

Mano Jogilė labai meniškos natūros ir mudvi tikrai esame be galo panašios. Mūsų balsai du, bet širdis – išties viena ir nestandartinė. Lengvo cinizmo, mielo trenktumo, kietos priešgynos nusistovėjusiems standartams – ko turime, tai turime. Jogilė užpildė anketą, o pati išskrido į Lietuvos ambasadą Švedijoje atlikti praktikos. Tad mūsų dainavimas apsiribojo pasiniūniavimu telefonu. O kai mudvi repetavome jai parskridus, kai iš mūsų ėmė interviu pristatymo siužetui, kai pasirodėme scenoje, visą tą ilgą filmavimo dieną aš buvau kosmose. Seniai buvau su Jogile praleidusi tiek laiko – ji man atsiskleidė visai kitomis spalvomis, nei buvau pratusi. Labai didžiuojuosi ja. Pasaka, kokia mergina užaugo. Viduje šiek tiek savimi džiaugiuosi, kad gal ir aš truputį prie to prisidėjau.

Esate labai emocinga, gyva, aktyvi asmenybė. Kaip jaučiatės tamsiuoju metų laiku: ar apninka niūros mintys, ar jūsų nuotaika nesikeičia pagal orą kaip daugumos tautiečių?

Mano nuotaika subjūra tuomet, kai organizmui pradeda trūkti vitaminų B, D, omega-3, todėl stebiu savo nuotaikas, būseną ir, pajutusi pirmuosius nemalonius simptomus, renkuosi daugiau žuvies, geriu daugiau kavos, nuotaikai pakelti rytais suvalgau bananą ir nepamirštu juodojo šokolado. Niūrios mintys ir vasarą, ir pavasarį apninka, kai užsisėdžiu vietoje, kai negaunu dėmesio. Ir čia ne dėl to, kad esu kokia susireikšminusi ar savimyla. Mums visiems be išimties reikia dėmesio, apkabinimų.

Emocinga, gyva ir aktyvi galiu tik atrodyti, nes tokia mano veikla. Kaip atrodytų vakaro vedėja liūdnu veidu, ašarotomis akimis flegmatiškai pradedanti vakarą: „Sveiki, gal ir gerai, kad atėjote, tikiuosi, jums nėra liūdna taip, kaip man.“ (kvatojasi).

Dirbate scenoje prieš minią žmonių. Net neabejojame, kad yra nutikę įvairiausių situacijų...

Didesnių nesėkmių darbo metu nėra nutikę, nes visuomet pasiruošiu taip, kad viskas eitų sklandžiai ir kaip suplanuota. Vis dėlto vieną kartą gyvenime per renginį teko žegnotis. Šventė vyko laive, atviroje jūroje. Pasitikau svečius žydru peruku kaip kokia undinė ir net ne ant denio, o užsikabarojusi ant kapitono kajutės stogo. Taip viskas šventiška, saulutė šviečia, visi nuotaikingai lipa į laivą, muzika groja. Na, ką gi, išplaukėme pro uosto vartus į jūrą, o ten pakilo vėjas ir pradėjo mūsų laivą siūbuoti taip, kad jo priekis kone panirdavo po vandeniu. Svečiai ant denio linksminasi susėdę, o aš jau akį jungai merkiu, kad, jei kas, nepaliktų manęs, išgelbėtų. Drauge buvęs Jogaila Morkūnas pradėjo įtikinėti, kad, jei junga mane gelbės, tai lai ir jo nepalieka. Tuo metu buvo ir juokinga, ir labai baisu. Bent jau man. Bangavimo lygį pajuto visi tada, kai vienas svečias išėjo parūkyti ir grįžo šlapias nuo galvos iki kojų. Negana to, kai jis atidarė denio duris, per visą durų aukštį į vidų tykštelėjo nemenkas vandens srautas. Muzika toliau grojo, žmonės šoko, dainavau „I Will Survive“ (liet. „Aš išgyvensiu“) ir dairiausi gelbėjimosi liemenių.

Prisiminkime: prieš dešimtmetį iš pramogų pasaulio su grupe bendraminčių nėrėte į visiškai naują – politikos – pasaulį. Kaip dabar matote tą gyvenimo etapą?

Vienas įdomesnių mano gyvenimo etapų kaip pagreitintame filme buvo darbas Seime. Jis atėmė iš manęs grožį, nes per keletą mėnesių nuo įnirtingo dokumentų skaitymo, jų analizavimo mano kaktoje įsirėžė dvi gilios raukšlės. Ne dėl to, kad nesupratau, kas ten parašyta, bet todėl, kad buvo nežinia kodėl labai painiai ir neaiškiai surašyta (juokiasi). Audito komitete reikėjo perskaityti vien Valstybės kontrolės ataskaitų šūsnius, priimti sprendimus dėl neigiamų išvadų. Kartais nusvirdavo rankos ir apimdavo klaiki bejėgystė toje inertiškoje ir stagnaciškoje mūsų valstybės valdymo sistemoje ir įstatymų bazėje ieškant racionalaus sprendimo ir kelio... Pakeli vieną įstatymą, bandai jį palopyti, bet negali, nes tai iš karto prieštaraus kitam įstatymui. Funkcijos deleguotos kelioms institucijoms vienu metu, už valstybės biudžetui nuostolingų sprendimų priėmimą – jokios asmeninės atsakomybės, biudžetas naudojamas kaip sava piniginė...

Nekabinkite, prašau, šitos temos, nes kalbėdama apie mūsų mylimos šalies valdymą susierzinu. Darbas Seime davė daug žinių, suvokimo, supratimo apie tai, kas yra ta didžioji politika. Kita vertus, tai iš manęs atėmė labai daug – nežinojimo džiaugsmą.

Ar politikės šleifas ilgai tempėsi iš paskos?

Iš karto po kadencijos prasidėjo televizijos projektai „Chorų karai“, „Muzikinė kaukė“, koncertai, renginiai, tad labai greitai grįžau į ankstesnę veiklą. Vienintelis minusas yra tas, kad ir renginių organizatoriai, ir užsakovai mėgsta per pertraukėles padiskutuoti, paklausinėti apie politiką... Taip pertraukėlės ir nelieka.

Politikės šleifas ne vilksis, o išdidžiai plaikstysis šalia kitų – vaikų laidų vedėjos, meškučio Dakučio, dažnučių dainuotojos, moterų klubo „6666“ dalyvės – šleifų. Ir politikoje aš kasdien: einu balsuoti, prižiūriu savo kiemą, domiuosi miesto gyvenimu, žiūriu tarybos posėdžius. Visa tai man įdomu. O pagarbos ir pripažinimo pabuvusi Seime sulaukiau tikrai nemažai, nes protingi žmonės, pasirodo, stebėjo ir įvertino, kad nebuvau buka balsuotoja, žinojau, dėl ko balsuojama.

Labai įdomi jūsų nuomonė apie Lietuvos vyrus. Žinoma, absoliutinti gal ir nederėtų, bet įsivaizduokite, kad draugėms iš užsienio tenka apibūdinti mūsų šalies stipriąją lytį...

Man patinka vyrai (juokiasi). Lietuviai yra patys šauniausi pasaulyje, nes kalba lietuviškai. Viskas, už tai jiems skiriu 100 balų (kvatojasi).

Plojau atsistojusi, kai Aušra Maldeikienė kandidatų į prezidentus debatuose LRT laidoje „LRT forumas“ pasakė: „Už įvairią Lietuvą.“ Tad nekabinčiau savo draugei užsienietei makaronų ir tikrai negalėčiau išskirti specifinių mūsų šalies vyrų savybių. Be to, žmonės, kartos keičiasi, tad tai, kas būdinga keturiasdešimtmečiui, bus visai svetima dvidešimtmečiui.

Lietuviai mėgsta paburbėti. Ir nepatenkinti neretai būna tie, kuriems, rodos, nieko netrūksta. Kaip jums pavyksta per gyvenimą, tikrai ne visada lengvą, žengti su šypsena?

Neburbėti išmokau po daugybės pralaimėjimų. Kaip yra sakęs Vinstonas Čerčilis, „sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo“. Aš taip ir keliauju: kartais pavyksta, kartais ne, bet niekada to nesureikšminu. Man net labiau patinka, kai sekasi kitiems.

Dar pastebėjau vieną labai įdomų dalyką – ne visada pralaimėti yra blogai. Tai mums kažkas įkalė į galvas... Juk gyventi yra didžiausias laimėjimas. Kiekviena akimirka yra tavo, ji viena tokia ir kitos identiškos nebebus.

Donalda, ne paslaptis, kad viena užauginote dukrą Jutą. Kokias vertybes jai diegėte, kokia moterimi skatinote tapti?

Vaikų nereikia auklėti – jie perima mūsų elgsenos modelį. Kas iš to, kad aiškinsime, jog klasiokų mušti negalima, o patys namie elgsimės priešingai? Mes su Juta gyvenome be isterijų, nervų ar dramų. Jei jai nutikdavo koks netikėtas nuotykis ar nesusipratimas, viską išspręsdavome taikiai, ramiai. Esu prieš bet kokią prievartą ar kišimąsi į kito žmogaus privačią erdvę. Niekada nelindau prie dukros su patarimais. Mes sutarėme taip, kad, jei ji norės patarimo, papasakoti ką nors svarbaus, ateis ir klaus, kalbės. Nesu iš tų mamų, kurios kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį. Galiu eiti iš proto galvodama, kur ji, kaip ji, bet turiu išlaukti ir neparodyti savo nerimo. Vaikai juk ne mūsų – mes jiems esame tik užuovėja, ta mūro siena, už kurios sunkiu momentu gali pasislėpti ir atsipūsti. Mes jų palaikymo komanda, bet iš esmės jie yra asmenybės nuo mažumės.

Kada buvo jūsų aukso amžius, geriausias laikotarpis? O gal jis dar tik bus?

Kol gyvenu, tol man auksas, o jei nuotaika gera – platina (juokiasi). Sakyčiau, kad aukso amžius buvo dirbant pas Arūną Valinską laidoje „Dviračio žynios“. Tada buvau ir jauna, ir kūriau dažnučių dainuotojos personažą, ir kiekvienas filmavimas kėlė jaudulį. Dabar tas auksas kitoks: aš viskuo patenkinta, rami, nemažai gyvenimiškos patirties pakaupusi. Tačiau manau, kad mano aukso amžius dar ateis.

Dabar daugelis stengiasi kuo dažniau išeiti iš savo komforto zonos. Ką jūs apie tai manote?

Iššūkių gyvenime sau keliu kuo mažiau ir nematau reikalo išeidinėti iš tos vadinamosios komforto zonos tam, kad kam nors ką nors įrodyčiau. Jei jau priimu kokią avantiūrą, tai tik dėl savęs. Taip buvo ir su projektu „Tikri vyrai“, kuriame per mėnesį išmokau ir sužinojau labai daug apie karybą, ginklus, sunkiąją karinę techniką.

Kokią didžiąją tiesą esate atradusi?

Mes esame tokie laikini ir trapūs... Apmaudu, kad ne visi tai supranta ir nesaugiu elgesiu kelia pavojų aplinkiniams, nesaugo ir nevertina nei savęs, nei kitų.

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1975 08 07.

Zodiako ženklas. Liūtas.

Atžala. Juta, 21 m.

Mėgstamiausia spalva. Raudona.

Akių spalva. Žalia.

Mėgstamiausias filmas. „Vėjo nublokšti“.

Laisvalaikio pomėgis. Naršyti feisbuke.

Skaniausias valgis. Lašišos karpačas.

Svajonių automobilis. Šarvuotis.

Netikėčiausias daiktas rankinėje. Laimę nešantis šuniukas.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Gimimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.

Erzinanti žmogaus savybė. Didaktinis tonas.

Labiausiai patinkančios gėlės. Gerberos.

Keisčiausias poelgis. Mano visi poelgiai man atrodo normalūs (juokiasi).

Nemėgstamiausias buities darbas. Langų skysčio pildymas automobilyje.

Svajonių šalis. Australija.

Idealas. Aktorė Galina Dauguvietytė.

Mylimasis. Yra (šypsosi).