Donata Virbilaitė: apie vaikus, didelę svajonę ir nenorą kalbėti apie svorį

TRUMPA DOSJĖ

• Gimimo data. 1986 12 18.
• Horoskopo ženklas. Šaulys.
• Akių spalva. Žalia.
• Mėgstamiausias filmas. Animacinis filmas „Aukštyn“ (Up).
• Laisvalaikio pomėgis. Filmuoti ir montuoti.
• Skaniausias valgis.  Sušiai ir mėsa.
• Svajonių automobilis. „Land Rover“.
• Mėgstamiausia spalva.  Žalia.
• Įdomus faktas apie save. Negaliu užmigti be kojinių.  
• Gražiausias girdėtas komplimentas. „Jūs sugebate pravirkdyti balsu.“
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Prisegamas mikrofonas.
• Patinkantis metų laikas. Vasara.
• Erzinantis žmogus. Nepagarbus kitiems. 
• Mylimiausios gėlės. Bijūnai ir gvazdikėliai. 
• Nemėgstamiausias buities darbas. Lyginti!
• Svajonių šalis. Naujoji Zelandija.

Donata, kaip gyvenate šiandien?

Manau, kad gerai. Man gyvenime daug nereikia, kad jausčiausi laiminga. Nei aukso kalnų, nei pasaulinės šlovės, nei didelių namų ir gausios šeimos. Reikia mažo rato draugų, mylimo darbo, sveikatos, na, gerai, nedidelė šeima ir namukas būtų ne pro šalį (juokiasi).

Išvykdama iš Turkijos, kur gyvenote porą metų, pasakėte: „Dabar jau skrisiu.“ Ir, panašu, skrendate...

Ir skraidysiu visą gyvenimą (šypsosi). Tik taip jaučiuosi gyva. Tas jausmas, kurį patiriu išbandydama naujoves, yra nuostabus. Tie pirmieji kartai yra be pabaigos ir tai taip veža. Visai nesvarbu, kokio jie dydžio ir kokioje sferoje. Gyventi tradiciškai – ne man. Nors turiu pripažinti, kad esu susitupėjusi ir tokie dalykai kaip miegas, knygos ir gera vakarienė veža labiau nei šokiai klube.

Vėl grįžote į televiziją. Šį kartą su savo mokiniais dalyvaujate muzikiniame LNK projekte „Lietuvos balsas. Kartos“. Kaip jaučiatės?

Oi, verdu (šypsosi). Esu be proto laiminga, kad mano mokiniai tiki manimi, o svarbiausia – savimi. Žinokit, jiems einant į sceną, jaučiuosi taip, lyg pati tą daryčiau pirmą kartą. Dreba kinkos, plaka širdis, iš įtampos norisi laipioti sienomis.

Sunkumai turbūt tie patys kaip būnant mama. Kai manęs paklausia, kodėl dar nenoriu vaikų, visada atsakau, kad jų turiu per du šimtus (taip pat dirbu privačiuose darželiuose) ir kiekvienas su sava istorija, savais talentais, emocijomis ir, aišku, kaprizais.

Projekte „Lietuvos balsas. Kartos“ dalyvauvo penki mano mokiniai, kurių amžius svyruoja nuo 6 iki 17 metų, tad kartais tekdavo spręsti paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kaip paaiškinti, kodėl reikia gerti vandenį, o ne kokakolą, kartu išgyventi ir stiprias paauglystės, noriu–nenoriu emocijas. Bet dienos pabaigoje jais labai didžiuojuosi ir myliu kaip savus. 

Svoris turbūt ta tema, nuo kurios jau darosi bloga. Ar dar kalbate apie priaugamus ir numetamus kilogramus?

Aš jau seniai nustojau apie tai kalbėti, bet leidžiu tą daryti kitiems (juokiasi). Jeigu kažkam pokalbis apie mano lašinius suteikia gerų emocijų, praskaidrina dieną ar perkrauna vidinę būseną – tebūnie. Aš visada už tai, kad žmonės jaustųsi kuo geriau.

Ne kartą esate sakiusi, kad replikos apie jūsų išvaizdą nežeidžia. Nagi, ar tikrai? 

Nėra taip, kad nežeidžia visiškai. Tiesiog jas ignoruoju. Bet juk ne akmeniniai esame. Nuolatiniai užgauliojimai vis tiek sminga į širdį, tik gal ne taip stipriai, kaip didžiajai daliai žmonių. Aš myliu save, nepriklausomai nuo to, kiek sveriu ar kiek strazdanų yra ant mano kūno. Jeigu kažkam tas nepatinka, tai yra jų, o ne mano problema. Aišku, visada viliuosi, kad žmonės taps tolerantiškesni vienas kitam. To palaikymo ir šilumos mūsų šalyje taip trūksta...  

Gyvendama Anglijoje ir Turkijoje patyrėte, kad svetur gerokai daugiau tolerancijos. Kodėl vis dėlto grįžote į Lietuvą?

Tikrai taip. Žmonės ten palaiko vieni kitus labiau. Konkurencija, be abejo, yra, bet tiek apkalbų, varymo ir įžeidinėjimų kaip Lietuvoje nepastebėjau. Per aštuonerius metus užsienyje nesu nė karto sulaukusi įžeidžiančio komentaro nei socialinėse platformose, nei gatvėje, nei iš aplinkinių.

Tikrai nenorėjau grįžti. Myliu Turkiją. Iš ten mane išvijo pilietinė revoliucija. Ilgą laiką gyvenome ant adatų: į balkonus krito dujų bombos, išeiti iš namų buvo beveik neįmanoma, maistą nešiodavo drąsesni revoliucionieriai. Socialinė medija, youtube ir kiti tarptautiniai kanalai buvo išjungti, todėl interviu Lietuvos žinioms duodavau pasislėpusi krūmuose ir nulaužusi puslapius. Ir nors po visko bandžiau ten likti, ekonominė padėtis stipriai pablogėjo, o didžioji dalis mano darbo vietų – koncertų salių ir gyvos muzikos klubų – buvo uždaryti. 

Iš Londono taip pat išvykau ne savo noru. Prasidėjęs breksitas padarė savo. Praradau darbą, butą ir muzikos studiją. Negana to, į gyvenimą dar užsuko ir depresija, nervinis išsekimas. Reikėjo ramybės, oro ir erdvės. Reikėjo namų.

Kur Donata jaučiasi geriausiai?

Visur yra kitaip ir visur yra smagu. Iki dabar sakau, kad namų aš neturiu (šypsosi). Namai yra visas pasaulis – tikrai ne ta vieta, kur užaugai ar gimei. Aš puikiai jaučiausi visur, kur gyvenau.

Kai randi savo žmonių, užsiimi savo veikla ir turi užtektinai laiko išsimiegoti, kurti, visai nesvarbu, kuriame pasaulio krašte esi. Pasiilgstu galimybių, išbandymų, mažiau snieguotų dienų ir besišypsančių veidų. 

Iš ko valgote duoną? 

Beveik visada duoną valgiau iš muzikos. Toks buvo mano, dar aštuonmetės, planas. Ir nors planuoti man sunku ir gyvenimas dažnai iš manęs pasijuokia, nepasiduodu (šypsosi).

Dirbu privačiuose darželiuose, o Kaune turiu savo muzikos studiją „Dloud“. Myliu vaikus ir noriu padėti jiems lengviau pasiekti savo svajonę. Galėčiau paromis pliurpti su vaikais. Jų emocijos, pasaulėžiūra ir naivumas veža. Jaučiuosi paprasčiau, geriau, tampu laimingesnė, džiaugiuosi mažais dalykais ir vertinu kiekvieną teigiamą, net neigiamą patirtį. Viso to mane išmoko vaikai.

Be to, šypsausi šimtus kartų daugiau. Bet mano studija nėra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Esu renginių vedėja. Praėjusiais metais turėjau nemažai vestuvių ir gimtadienių švenčių, koncertų, taip pat garsinu reklamas, įrašinėju pritariamuosius vokalus, dirbu radijo stotyje „Tau“.

Kokie yra dabartiniai vaikai, kokia karta auga? 

Vaikai visada liks vaikai. Jie visada bus lengvai išprotėję, užsispyrę, klausinės milijono dalykų, ginčysis, negalvos, ką sako, dejuos ir vartys akis, kai liepsi daugiau padirbėti. Nors daugelis vaikų šiomis dienomis yra aptingę (karantino ir technologijų pasekmė), jie tokie patys, kokie buvome mes: krečia pokštus, nemokšiškai meluoja, kad mokėsi namie, bet ir nuoširdžiai apkabina, pasako, kad myli, randa originalių ir juoką keliančių būdų, kaip išsisukti nuo darbo (šypsosi). 

Kad ir ką dirbtumėte, kad ir kuo užsiimtumėte, jūs visgi esate dainininkė. Ar netrokštate pilnų arenų žiūrovų, stulbinamų šou, aplodismentų, klykiančių gerbėjų minios? 

Be abejo, aš to visada norėjau ir norėsiu. Geriau pagalvojus, tą ir turiu. Koncertų ir renginių yra, gal ne tokie kiekiai kaip ankstesniais laikais, bet džiaugiuosi, kad turiu savo gerbėjų.

Esu dėkinga už kiekvienas po pasirodymo plojančias rankas. Arenų gal ir nėra, bet scenoje esu ir tikrai neplanuoju nuo jos pasitraukti. O su laiku gal bus ir arenos. Niekada nenustosiu tikėti, kad svajonės pildosi. 

Išgirdus jūsų vardą, prieš akis iškyla iki ausų išsišiepusios, vietoje nenustygstančios raudonplaukės garbanės vaizdas. Nemanau, kad tai – kaukė... 

Aš jaučiuosi geriau, kai šypsausi. Ne, tai nėra kaukė, bet vaidinti tenka... Esu ne kartą dainavusi, kai skaudėjo širdį, ir šypsojusis scenoje, kai byrėjo ašaros. Bet išmokau vertinti smulkmenas. Kai pasidaro liūdna, tiesiog paimu lapą ir užrašau viską nuo mažiausių smulkmenų, kas buvo gerai: nuo netikėtos nuolaidos bananams iki asmeninės muzikos studijos ar net koronos, kuri sudarė sąlygas pailsėti. Matau ryškias spalvas, net kai visos šviesos išjungtos. 

Neseniai atšventėte labai gražų 35-ąjį gimtadienį. Draugus sukvietėte į vaikų žaidimų kambarį. Kodėl pasirinkote tokią vietą?

Dirbdama su vaikais matau, kaip suaugusieji nebemoka džiaugtis pasauliu ir gyvenimu. Kaip nebemoka šypsotis ir, jei vynuogių kekėje yra viena supuvusi uoga, sako, kad išmesti reikia visas.

Norėjau, kad pabėgtume nuo rūpesčių ir kad didžiausia bėda gyvenime būtų ta, jog kažkas suvalgė paskutinį šokoladinio torto gabaliuką (juokiasi).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.